ONA DUONUTĖ (ramiai). Pažiūrėsim, kur jūs jį matėt. (Ima nuo skobnių žvakę, atidaro duris ir žengia priekin. Ten stovėdama dairosi aplinkui, pakėlusi augštyn žvakę. Mergos stovi josios užpakaly). Matot, nieko nėra. (Grįžta atgal, stato žvakę ant skobnių, mergos apstoja ją). Jis mirdamas pažino Dievą ir švento teikėsi krikšto, kuris nuplaudžia visas žemės nuodėmes. (Atsisėda salia lovos į kėdę; trečioji merga nuauna ją). Jis dabar danguje drauge su šventaisiais džiaugiasi Kristaus veidu ir amžina šviesa. Ramybės neturi tik tos vėlės, kurių nei dangus, nei pragaras nepriima. (Atsistoja. Mergos ją nurengia; pusiau nusirengus, atsisėda lovon). Nesibaidykit, eikite į savo kambarius ir ramiai miegokite.

II MERGA (taisydama drabužius). Vistiek šią naktį aš neužmigsiu, kol sugiedos gaidys.

I MERGA. Gerai būtų dabar turėti kambary gaidys. Sako, monai neina ten, kur yra gaidys.

II MERGA. Einam paprašysim tijūno žmoną, kad šiai nakčiai paskolintų mums gaidį.

I MERGA. Einam, bet visos drauge, ir tu, ir Oligė, ir ji. (Rodo į III-ją mergą). Aš viena neliksiu ir neisiu.

OLIGĖ. Kaipgi mes visos išeisim? Kunigaikštienė liks vienui viena ir bijosis.

ONA DUONUTĖ (atsistojusi). Eikit ramiai, aš nebijau viena. Dievas mano globėjas, ir aš tikiu, kad be Jo žinios man ir plaukas nuo galvos nenukris. (Mergos atsisveikina su kunigaikštiene ir išeina. Ona Duonutė apsižvalgo aplinkui, sumasto paleistus plaukus ir atsiklaupia klaupyklon; sudėjus rankas). Tėve mūsų, kuris esi danguje... (Girdėti, koridoriuje vėl kažkas suriko). Jos vėl suriko... Vėl pasivaideno joms... Nejaugi tiesa, kad jo vėlė neranda ramybės? (Atsistojusi). Dieve Augščiausiasis, kaip baisu! .. (Sudrebėjusi). Viešpatie Jėzau Kristau, gelbėk mane, nusidėjėlę! Ak, kam aš leidau mergaitėms išeiti! (Klausydama). Ir melstis negaliu... Štai jis eina... Štai prie durų... priėjo... Štai grobsto... Ne, ne! (Sunėrus rankas). Tai man tik vaidenasi... Tai plaka mano nelaiminga, nusigandusi širdis. (Atsiklaupia). Ko aš bijosiu? Šventa išpažintimi susitaikiau su Dievu, jis mano maldą išgirs... Neklausysiu nieko, melsiuosi. Malda išsklaidys baisias mano mintis... (Klausydama). Viešpatie, kažkas atidaro duris... Ne, nesidairysiu, nežiūrėsiu... Neiškęsiu, Viešpatie! Vai, suriksiu... (Dirstelėja, atsigręžusi į duris. Duryse kažkoks vyras. Ji pašoka iš vietos ir surinka). Va-ai, Stardas!

KELLERIS (priglaudęs pirštą į lūpas). Tss!.. (Tyliai). Nenusigąsk. Aš ne tasai, kuo mane palaikei.

ONA DUONUTĖ (atsistojusi tarp klaupyklos ir lovos, išgąsčio kupina). Kiekviena dvasia Dievą tegarbina!.. (Drebėdama, išgąsčio kupinu balsu). Kas tu? Ko tau čia reikia tokiu metu?

KELLERIS (taip pat, kaip anksčiau). Tss! .. Aš Kelleris! Atmeni vokiečių riterį, kuris norėjo tau gero, bet tapo neatitaisomos nelaimės priežastimi. Aš tuomet neištesėjau garbės žodžiu patvirtinto pažado, kurį tau buvau davęs. Tu atmeni, aš baisia priesaika tau siekiau – švento Jurgio jietimi.

ONA DUONUTĖ. Aš atsimenu. Dabar pažinau tave. (Liesdama rankom skruostus). Kaip tu patekai čion šiuo metu? Kodėl tu čia esi?

KELLERIS. Aš norėjau tave išvesti iš čia, jei tik sutiksi tuo pačiu būdu, kaip aš čion patekau, bet, matyti, mane apgavo ir išdavė. Tu gavai mano laišką?

ONA DUONUTĖ. Gavau. (Išeidama aikštėn). Ak, Dieve Augščiausiasis, ko gi tu vėl čion grįžai? Ar nežinai, kokis tau gresia pavojus?..

KELLERIS. Aš jau esu tau sakęs, kodėl aš čia. Riteriui jo žodis, šventa priesaika patvirtintas, brangesnis negu gyvybė. Aš galiu tik mirti, jei nepasiseks ištesėti, ką tau esu pažadėjęs ir prisiekęs. (Sunėręs rankas ant širdies). Ne, aš tau dar ne visą tiesą pasakiau: tu graži kaip Dievo aušra, ir aš pamilau tave tą valandėlę, kai pamačiau. Aš slapta įsivogiau čion tavęs pamatyti. Aš žinau, kad turiu žūti, ir mirsiu, kaip riteriui dera, bet negalėjau gyventi, nepamatęs tavęs nors vieną dar kartą. (Atsiklaupia ir ištiesia į ją rankas).

ONA DUONUTĖ (žengdama kelis žingsnius priekin ir gniauždama rankas). Dieve mano, Dieve mano! Ką tu padarei, beproti?