BUTRIMAS. Įleidęs vokietį pilin? (Išskėsdamas rankas, į kitus). Ką tai reiškia? Nieko nesuprantu...

DAUGAILA. Jis dabar eina sargybą pilies vartuose.

SKIRGAILA. Jei nesurasi vokiečio, liepk jį pakarti, – jis išleido vokietį atgal iš pilies.

DAUGAILA. Jis to nepadarė ir padaryti negalėjo, – jis doras kareivis ir tau ištikimas.

SKIRGAILA. Kas išdavė vieną, gali ir kiekvieną išduoti. Juo negalima pasitikėti.

DAUGAILA. Ką jis padarė, mano liepiamas ir tavo sutinkamas padarė. Aš duodu tau už jį ranką, kaip kad jam esu davęs už tave. (Kareiviai susiburia duryse. Butrimas visą laiką stengiasi užkalbinti Daugailą, bet tasai nekreipia dėmesio).

SKIRGAILA. Tavo dalykas, kam tu ranką davei, ir man tai nerūpi. (Atsistojęs ties Daugaila ir sunėręs rankas užpakal). Aš kaikam esu žadėjęs vokiečio galvą. Nėra jos – turi nukristi kita.

DAUGAILA (nustumdamas šalin Butrimą, kuris nori jam kažką pasakyti). Jei tau, valdove, reikia galvos, paimk mano seną, bet žodį turiu išlaikyti, kol esu gyvas. Aš ne kunigaikštis, ir mano garbė vien mano doroje.

BUTRIMAS. Aš nesuprantu, apie kokį vokietį, kokį kareivį judu kalbate, bet žinau, kad ten buvo ne kuris kitas, tik Stardas. Mergos visais dievais siekia, kad tai jis buvo, o juk jos dukart šią naktį yra jį mačiusios. Ko gi būtų nusigandusios ir mergos ir kunigaikštienė, jei būtų gyvą žmogų pamačiusios?

SKIRGAILA. O kareivis, kuris įleido vokietį pilin? Ar jis nematė ką per vartus leido?

BUTRIMAS. Nežinau apie kokį kareivį...

SKIRGAILA. Nežinai, tai tylėk! (Sumojęs ranka).

BUTRIMAS (tyliai paslaptingai). Kunigaikšti, mirusieji pasiima išvaizdą, kurią nori...

DAUGAILA. Nežinau, ar tiesa, ką Butrimas pasakoja, bet žinau, kad čia jo nėra, ir išsprukti iš čia nebuvo kaip.