SKIRGAILA (nuleidęs galvą žemyn ir, dešinę ištiesęs, barbina pirštais į skobnis). Tu suaudrinai mano sielą, vaidila, ir man prisisapnavo kiti laikai, kitoki darbai. (Pasikeldamas). Aš nebeklausysiu daugiau tavo senovinių dainų. (Iš paniūrų į jį pažvelgdamas). Tu Jomis nori mane sugundyti. (Pakėlęs galvą). Dabarties laikai – kiti laikai, ir kitokių man reikia dainų. (Nusigręždamas). Tik tu man jų nepadainuosi. (Sunertom užpakaly rankom vaikščioja po kambarį ten ir atgal, giliai susijaudinęs. Kaikada prieina skobnis ir atgeria iš taurės vyno).

DAVAINIS. Puikus buvo tada metas, vyručiai! (Rymodamas). Ar kunigas, ar bajoras, sumanė sau ką – ir padarė.

BUTRIMAS (abiem rankom atsirėmęs į skobnis, atsilošęs į sieną). Niekas žmogaus nevaržė, ir patsai nesivaržė.

DAVAINIS. Gaila, kad esame jau kito amžiaus žmonės, ir nebegyvename, kaip kad mūsų tėvai ir protėviai gyvendavo. (Siekia taurę ir, kiek ją atgėręs, stato atgal).

DAUGAILA (sėdi galvą nuleidęs, niaurus, lyg nepatenkintas. Šiurkščiai). Gyvenome, kaip mokėjome ir aplinkybės vertė.

DAVAINIS. Tavo tiesa, bajore. Gyvenom, kaip mokėjom.

BUTRIMAS (atrėmęs alkūnę į skobnis). E, visur gera, kur mūsų nėra. Neveltui taip kalbėdavo senieji mūsų protėviai. (Ima taurę ir geria).

DAUGAILA (ištiesęs dešinę skobnių link ir atsilošęs). Aš manau, kad ir ten bloga. Gal niekuomet ir nebuvo, kas dainoje pasakyta. (Pažvelgdamas aplinkui į visus). Bet pasvajojom, paliūdėjome, senus laikus beminėdami, ir – gerai. Ne kasdien dabar išgirsi dainą, kurios paklausyti verta. (Atsidusdamas). Štai kas yra!

DAVAINIS (turėdamas rankoje taurę). Klausai dainos ir lyg antrą syki gyveni. Ir pasakykit jūs man, vyručiai, kokia jos galia! Tiek sužavi, jog... (Numoja ranka. Stato taurę, ima ąsotį ir pilasi vyno).