STARDAS (atsisėsdamas, iš lėto, kiekvieną žodį pabrėždamas). Narsiam vyrui visuomet tinkamas laikas garsiai pasireikšti ir garbei įsigyti. Seniau ir dabar veltui svajoja tik silpna siela, garsiam žygiui netikusi. (Atsisėdęs, kelis kartus paliečia pirštais kanklių stygas. Kreipdamasis į Skirgailą). Panorėk, kunigaikšti, ir vėl atgims mūsų kraštui senovės didvyrių gadynė. Juk dar neišnyko žmonių širdyse senų dievų meilė, ir mūsų dievai juk dar neapleido savo unksnėtu šventovių. Išvyk iš mūsų krašto svetimšalius atėjūnus, ir visa šalis nubus garsiems žygiams! (Paliečia kelis kartus stygas ir nutilsta, lyg atsakymo laukdamas. Skirgaila, suraukęs kaktą, susimąstęs, žingsniuoja išilgai kambario ten ir atgal ir tyli). Jūs visi tylite? (Pasižvalgęs aplinkui). Ar jūs nesate pastebėję, kas yra tasai naujasis jūsų dievas, kurį parsigabenot iš svetimųjų šalių? Juk jis tasai, kuris vokiečiais pjudė mūsų šalį – tai vokiečių piktasis dievas!

DAVAINIS (nusigręžęs į kunigaikštį). Vaidila tiesą sako. Aš seniai esu pastebėjęs, kad jis į vokiečių dievą panašus.

BUTRIMAS. Visi gi žinom, kad vokiečiai ir lenkai tuos pačius dievus garbina.

DAUGAILA (burbtelėjęs). Jie vienas antro verti.

STARDAS (padėjęs kanklius ant skobnių). Jūs gal dėl to paniekinote savo tėvų dievus, kurie niekuomet nėra pikto jums padarę. Jų globoje mūsų tėvai ir protėviai amžius ramiai gyveno, kol atsirado šis (su didžiausia neapykanta) žiaurusis naujas dievas.

BUTRIMAS (imdamas taurę rankon). Tikrai, nedorai pasielgėm, paniekinę senuosius dievus. (Geria; išgėręs stato taurę ir šluosto ūsus). Kaip dirstelsime dausoje tėvams į akis!

STARDAS. Jūs dausos krašto nebepamatysite – dėl naujojo dievo juk atsižadėjote laimingo dausoj gyvenimo.