DAVAINIS (tiesiai atsisėdęs). Tu manai, kad mes to norėtume? Aš visa siela trokštu, – tebūtai mano paskutinė valanda, – kalaviju su jais susiremti ir nors kartą dar išgirsti Perkūno audrinantį balsą kovos žvangėjime. (Pakilęs siekia ąsočio). Ar gal manai, kad aš netiesą sakau? (Pilasi taurėn vyno ir stato ąsotį atgal).

BUTRIMAS. Kaip netiesą? Juk visų mūsų galvose vienodai tėvų kraujas tvaksi ir keršto reikalauja. Bet Jei negalima, tai negalima.

DAUGAILA. Nors turiu pasakyti, kad reikėjo pasielgti, kaip esame pasielgę, ir aš tam pritariu, bet šio naujojo dievo niekuomet nebegarbinsiu. (Iš paniūrų į visus besižvalgydamas). Vokietis ir lenkas man maloniau pasitikti su kalaviju rankoje, negu su šita taure. (Ima taurę ir geria kiek; statydamas taurę atgal). Taip kalba mums visiems širdys. (Šluosto ūsus).

STARDAS. Tai kodėlgi nesielgiate, kaip liepia jums jūsų širdys, kaip kad elgtis dera garsiųjų tėvų palikuonims? (Kreipdamasis į kunigaikštį). Kunigaikšti, tu girdi, ką jie sako? Jų lūpomis kalba visa žygių pasiilgusi šalis! (Kiek patylėjęs). Kai išgirdau, kad dievai tau suteikė galią mūsų šaly, viltimi pasprogo mano širdis. Aš tikėjau, kad vėl atgims senovės garsi gadynė, kad tu pašauksi savo šalį į didvyriškus žygius, kuriuos taip mėgo tavo protėviai. O mes, vaidilos, pakrikę visam krašte, išgarsinsim tavo vardą visų labiausiai, dainomis sužadinsim mirusiuosius, ir gyvuosius priversime tau pagalbą teikti. Pasens Vydievučio laikai, nublieks seno Kęstučio darbai prieš tavo naujoje kovoje milžiniškus žygius. (Žiūri į jį, atsidėjęs, laukdamas atsakymo). Visa šalis vieno tik laukia, vieno tik trokšta! Tark, kunigaikšti žodį, kuriam pritaria ir tavo širdis.

DAUGAILA. Visų širdys vieno trokšta, bet protas ne visiems vienodai pataria. Tik moteriškui dera elgtis, kaip širdis liepia, proto nebeatsiklausiant.

SKIRGAILA (vaikščiodamas po kambarį, galvą nuleidęs). Tu gražiai kalbi, vaidila, ir malonu tavęs klausyti. Kas nenorėtų grąžinti garbingų senovės laikų! .. (Sustojęs ties skobnimis). Bet jų sugrąžinti neišgali dievai, ir mes nebepajėgsime.

STARDAS. Narsaus vyro noras nežino nepajėgiamo žygio, ir nėra pasauly, ko pasibaidytų drįsti jo širdis.

DAUGAILA. Nepajėgiamas darbas lieka nepajėgiamas. Tik veltui narsus vyras eikvoja savo jėgas.

BUTRIMAS. Kas imasi nepakeliamos naštos, veltui patrūksta ir žūva.

SKIRGAILA (ima taurę rankon ir, nuleidęs galvą, kurį laiką tyli, susimąstęs. Pakėlęs galvą). Girdi, vaidila, ką senatvė kalba? Ji turi daug patyrimo, ir tu veltui mane gundai. (Geria; išgėręs taurę iki dugno, nusigręžia ir vėl ima žingsniuoti išilgai kambario).

STARDAS (susierzinęs). Tai ne senatvė prityrusi kalba, bet... (Niekinamai pažvelgęs į Daugailą). Aš nenoriu žilo plauko užgauti, todėl nutylėsiu ir nepasakysiu, ką pasakyti turėtau.

SKIRGAILA. Nutilk ir nekalbėk, vaidila. Tau bus geriau ir mums ramiau. (Sustojęs vėl ties skobnimis). Tavo širdis nenuvokia mūsų jausmų, tavo kankliai nesuteiks mums stiprinančios galios, kurios mes dabar tiek reikalaujam. Bet ateis laikai, kurių tu dar nenujauti, ir supras mus vaidilos, net ir tokie kaip tu. Jie sudės dainą apie mus ir mūsų darbus.

STARDAS. Tebus tos dainos ugningesnės negu mano. Nors krauju paplukusi mūsų šalis, pagieža liepsnoja mūsų dievai, bet keršto gaisrą pakurti jūsų krūtinėse aš nepajėgiu.

DAVAINIS (sudaužęs kumščiu į krūtinę). Jis čia liepsnoja seniai.

BUTRIMAS. Liaukis, vaidila. Skaudu mums be tavo kalbų.

STARDAS. Tai pabuskit iš miego! Ar veltui kaimynai vadino mūsų tėvus narsiaisiais lietuviais?!. Tu, kunigaikšti, ir jūs čia, esantieji bajorai, į karo žygius!.. (Visi tyli. Iš paniūrų pažvelgęs). Ar gal dabar nebeverta gyventi tam, kuris, pamilęs Lietuvos garbę, nori jos ieškoti, kaip kad tėvai ir protėviai ieškodavo?

SKIRGAILA (sėdasi). Tautų likimo tu nenumanai, vaidila. Tu pažįsti praeitį, kuri tau jaunamartės grožiu spindi. Apie ateitį tu negalvoji. (Paėmęs taurę rankon). Iš rytų ir vakarų, iš pietų ir šiaurės apsupo šalį mūsų dievų priešai. Vokiečiai ir lenkai kalaviju ir ugnimi naikina kraštą, o kitos tautos teikia jiems pagalba. Mes neišgalėsim atsilaikyti prieš visą pasaulį. (Pilasi vyno ir atgeria iš taurės. Stato ją atgal ir atsistojęs vėl ima žingsniuoti).

DAUGAILA. Dievai nesugeba apginti mūsų. Jų besilaikydami veltui visi pražūsime.

DAVAINIS (sudrožęs į skobnis kumščiu). Tiesą sakai, kad tave Perkūnas!

STARDAS. Ar esate užmiršę, ir aš turiu jums priminti, kad seni tėvai nebijojo mirti. Jie tik verguvės baidėsi.

SKIRGAILA. Tu, kuris praeitį širdy nešioji, geriau žinai prūsų likimą.

BUTRIMAS. Tavo protėviai prūsų žemėje gyveno, kaip patsai esi sakęs.

SKIRGAILA. Pasakyk, kokis likimas juos ištiko? (Priėjęs į skobnis, atsiremia į jas rankom). Žuvo, o kurie liko, tapo vergais. (Nusigręžęs nueina nuo skobnių).

STARDAS. Težūsim ir mes, bet žūsim garbingai, kaip narsiųjų tėvų palikuonims dera. Tuomet ir patys pikčiausi mūsų nedraugai turės didžiuotis, kad buvome jų priešai.

SKIRGAILA. Aš nenoriu savo mirtimi teikti priešui garbės.

BUTRIMAS. Anksti gamini mums raudą, vaidila! Mes dar gyventi norime.

DAUGAILA. Jei dievai nebeišgali mūsų ginti, ginsimės patys, kaip įmanome.