Skirgaila19-21 psl. · apie 5 min.
Tarp dviejų pasaulių16% kūrinio
19 psl.

STARDAS (atsistojęs, rūsčiai). Ir žūsite, tik be garbės, kaip niekšai. Nūnai jūs mokinate liaudį bailingai atsižadėti dievų, už kurių garbę mirdavo jūsų tėvai, o rytoj toji pati liaudis, jus pamėgdžiodama, atsižadės senų papročių, veja užželdins takus į tėvų našlaičių kapus ir pamirš šventą mūsų dainų kalbą.

SKIRGAILA. Mes turime tėvynę gelbėti ir tautą. Dievais tesirūpina kriviai. (Sustojęs ties skobnimi). Tik savo kalbos ir papročių mes niekuomet nepamiršime!

DAUGAILA. Ir dievų neatsižadam. Mes tik apgauname mūsų priešus.

STARDAS (karčiai nusišypsojęs). Neužmiršite, sakot. O dabar argi jau nesididžiuojate gudų ir lenkų klegena? O tu patsai, kunigaikšti, ar ne dažniau šneki gudiškai, negu lietuviškai kalbi? Jūsų namuose, bajorai, ar negirdėti svetimos kalbos, dargi vokiečių, mūsų piktų priešų kalbos? (Pasižvalgęs aplinkui). Jūs tylite?.. Betylėdami susilauksite, kad protėviai dausoje susigėdys, jog jiems gimė toki niekšingi palikuonys.

BUTRIMAS. Su mumis geri, su mumis valgai, už vienų skobnių besėdėdamas, ir mus niekini.

SKIRGAILA (pildamas vyno). Tu mano svečias. Aš garbingai tave priėmiau ir vaišinu. Nesielk, kad pasigailėtau, jog tau buvau geras. (Geria vyną).

STARDAS (sudėjęs rankas, maldaujamai). Paklausyk manęs, kunigaikšti, išgink lenkus ir vokiečius drauge su jų dievais iš tėvų žemės, ir visa šalis garsins tavo vardą.

SKIRGAILA. Aš maloniai klausiau tavo gražių dainų ir dar klausysiu, bet valdymo reikaluose tu man ne patarėjas.

STARDAS (atsisėsdamas). Vadinasi, veltui aš kalbu, ir nebėra tiems vilties, kurie mano kaip aš? Pasiliksit akli ir kurti, nebeišgirsite tėvų balso ir toliau elgsitės, kaip kad elgėtės iki šiol?

20 psl.

SKIRGAILA (šiurkščiai). Tau nėra reikalo rūpintis, kaip aš pasielgsiu. (Imdamas taurę). Gerk mano vyną, dainuok mums savo gražias dainas – to aš tave prašau, bet tavo patarimų man nereikia. (Geria taurę iki dugno).

STARDAS. Ne viešnagėti čia atvykau, bet kad išgirdau dievų balsą! Vai, vargas jums ir amžina gėda, jei ir jūs to balso išgirsti nepanorėsite. (Visi tyli. Butrimas sėdi, nuleidęs galvą; Daugaila barbina pirštais į skobnis, iš paniūrų į Stardą žvairuodamas. Davainis neramiai juda. Skirgaila, naujai prisipylęs taurę, geria iš lėto ir šypsodamas žiuri į Stardą). Ko gi jūs tylite? Ko nieko nekalbate?..

DAUGAILA. Tu jau girdėjai mūsų žodžius. Ką gi mes daugiau turim pasakyti?

TARNAS (įėjęs per duris). Kunigaikšti, vokiečiai pas pilies vartus. Sakosi Ordino pasiuntiniai esą.

STARDAS (atsikėlęs, piktai). Geriau žūti šitam nelaimingam kraštui, negu taip vergiškai apleisti dievus, taip baisiai nusidėti protėvių vėlėms. (Žengęs iš užuskobnių). Ne vieta man čia, jūsų tarpe! Aš jums nebe svečias, nebe draugas ir nebe dainius jūsų gėdos!

SKIRGAILA (išgėręs stato taurę ant skobnių ir atsikeldamas). Daugaila, pasitiksi svečius. (Stardui). O tu vaidila, dar padainuosi mums rytojaus puotoje, kurioj pavaišinsime svetimšalius. Teišgirsta ir jie, kokių gražių turime dainų.

STARDAS. Jei mano kankliai nesužavėjo jūsų sielų savo stygų aidu, galgi sužadins mirties dejavimu. Daugiau nebeišgirsite mano dainų tu, kunigaikšti, ir jūs, sunykę bajorai! (Įnirtęs drožia kankliais į žemę, ir jie pabyra šipuliais). Mirkite, kankliai! (Atsiklaupdamas ties sudužusiais kankliais, ištiesęs į juos rankas). Jūs ir aš, žilo plauko susilaukęs, Lietuvai betarnaudami, jos sūnų sielą bežadindami, šitoj šaly daugiau nebereikalingi esame!..

III

21 psl.

Vilniaus Augštosios pilies menė. Gana didelis kambarys. Sienos nudažytos tamsiai gelsva spalva. Ant sienų sukabinti briedžių ragai ir įvairios rūšies ginklai. Dešiniame kampe didelės skobnys; aplinkui kėdės su augštomis tekintomis atramomis. Skobnių gale augštesnė už kitas kėdė, po kurios pakojais paklota meškena. Pasieniais suolai, irgi užkloti žvėrių kailiais.

DAUGAILA (įeidamas; su juo du kryžiuočiai, apsišarvavę, baltomis skraistėmis su juodais kryžiais apsirengę). Dovanokite, kilnieji ponai, kad patsai mūsų valdovas sutikti jūsų negalėjo. Vakar bemedžiodamas pavargo, ir aš nedrįsau drumsti jam poilsio.

VARTENBERGAS (vidury menės stovėdamas). O, mes, kuklūs kryžiaus tarnai, nereikalaujame tokios augštos savo Ordinui pagarbos.

DAUGAILA. Mes jūsų nelaukėme. Visi svečių kambariai užimti, ir kol kas kilniesiems ponams teks čia apsistoti. Tuoj liepsiu paruošti lovas ir visa, kas reikia patogiai viešnagėti augštos kilmės svečiams.

VARTENBERGAS. Mes vienuoliai, be to, dar kareiviai, nesame pripratę prie patogumų. Paprasčiausias kampelis nuo lietaus ir vėjo apsiginti mus visai patenkina.

KELLERIS. Tamista sakai, pily daug svečių esą. Ar ne paslaptis žinoti, kas jie yra?

VARTENBERGAS (nutraukdamas pirštines). Gal tos rūšies augšti svečiai, kuriems turime tuojau mūsų pagarbą pareikšti?

DAUGAILA. Nuo kurio laiko pily vieši Lydos kunigaikštytė, garsaus Manivydo duktė; josios tėvas yra žuvęs kovoje su gudais ties Smolensku, ir todėl ji buvo ypatingoje seno Algirdo globoje. O vakar atvyko du lenkų riteriai ir su jais didysis krivis. Matyti, garbingas tai viešpats, nes riteriai palydovai, nors patys neprasti žmonės, reiškia jam ypatingą pagarbą.

VARTENBERGAS (dėdamas pirštines ant skobnių). Toki nepaprasti pasiuntiniai su svarbiais turėjo atvykti reikalais?

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kuo skiriasi Stardo ir Skirgailos požiūris į krikštą ir senuosius dievus?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Stardui naujasis dievas yra „vokiečių piktasis dievas“, o jo priėmimas reiškia tėvų išdavystę. Jis ragina išvyti svetimšalius ir, jei reikia, žūti garbingai. Skirgaila taip pat ilgisi senovės, bet mato, kad kraštą apsupo priešai: „Mes neišgalėsim atsilaikyti prieš visą pasaulį.“ Jis primena prūsų likimą ir atsako: „Aš nenoriu savo mirtimi teikti priešui garbės.“ Valdovui svarbiausia, kad tauta išliktų: „Mes turime tėvynę gelbėti ir tautą. Dievais tesirūpina kriviai.“

Rašiniui: TikėjimasTėvynėIstorija

2. Kaip Daugaila paaiškina, kodėl bajorai susidraugavo su krikščionimis?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: TikėjimasIstorija

3. Kodėl Stardas sudaužo kanklius ir ką reiškia šis poelgis?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Skirgaila atmeta jo raginimą kariauti ir pasako: „valdymo reikaluose tu man ne patarėjas“. Atvykus kryžiuočiams, Stardas pareiškia, kad nebebus „dainius jūsų gėdos“, sudaužo kanklius ir sako, kad jis ir kankliai šitoje šalyje „daugiau nebereikalingi“. Kankliai yra senosios dainos ir tėvų tikėjimo ženklas. Juos sudaužęs, vaidila atsisako šlovinti valdovą, kuris, jo akimis, išdavė tėvų dievus.

Rašiniui: KūrėjasTėvynė

4. Kaip Krėvė atskleidžia kryžiuočių pasiuntinių veidmainystę?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Prie Daugailos Vartenbergas kalba nuolankiai: jie „kuklūs kryžiaus tarnai“, nepratę prie patogumų. Vos šeimininkas išeina, jis vadina jį „Gudrus stabmeldys!“ ir sako, kad Lietuvos valdovas „Veltui tik dumia krikščionių pasauliui akis savo krikštu.“ Abu jie vienuoliai, bet Kelleris tuoj pat dairosi merginų, o Vartenbergui primena, kad šis mėgsta svetimoteriauti, tik slapta. Galiausiai Kelleris pasako ir tikslą: „turime drauge apgaudinėti lengvabūdžius laukinius žmones“. Krėvė veidmainystę rodo gretindamas viešus ir slaptus žodžius.

Rašiniui: TikėjimasDora

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.