Skirgaila20-22 psl. · apie 5 min.
Tarp dviejų pasaulių17% kūrinio
20 psl.

SKIRGAILA (šiurkščiai). Tau nėra reikalo rūpintis, kaip aš pasielgsiu. (Imdamas taurę). Gerk mano vyną, dainuok mums savo gražias dainas – to aš tave prašau, bet tavo patarimų man nereikia. (Geria taurę iki dugno).

STARDAS. Ne viešnagėti čia atvykau, bet kad išgirdau dievų balsą! Vai, vargas jums ir amžina gėda, jei ir jūs to balso išgirsti nepanorėsite. (Visi tyli. Butrimas sėdi, nuleidęs galvą; Daugaila barbina pirštais į skobnis, iš paniūrų į Stardą žvairuodamas. Davainis neramiai juda. Skirgaila, naujai prisipylęs taurę, geria iš lėto ir šypsodamas žiuri į Stardą). Ko gi jūs tylite? Ko nieko nekalbate?..

DAUGAILA. Tu jau girdėjai mūsų žodžius. Ką gi mes daugiau turim pasakyti?

TARNAS (įėjęs per duris). Kunigaikšti, vokiečiai pas pilies vartus. Sakosi Ordino pasiuntiniai esą.

STARDAS (atsikėlęs, piktai). Geriau žūti šitam nelaimingam kraštui, negu taip vergiškai apleisti dievus, taip baisiai nusidėti protėvių vėlėms. (Žengęs iš užuskobnių). Ne vieta man čia, jūsų tarpe! Aš jums nebe svečias, nebe draugas ir nebe dainius jūsų gėdos!

SKIRGAILA (išgėręs stato taurę ant skobnių ir atsikeldamas). Daugaila, pasitiksi svečius. (Stardui). O tu vaidila, dar padainuosi mums rytojaus puotoje, kurioj pavaišinsime svetimšalius. Teišgirsta ir jie, kokių gražių turime dainų.

STARDAS. Jei mano kankliai nesužavėjo jūsų sielų savo stygų aidu, galgi sužadins mirties dejavimu. Daugiau nebeišgirsite mano dainų tu, kunigaikšti, ir jūs, sunykę bajorai! (Įnirtęs drožia kankliais į žemę, ir jie pabyra šipuliais). Mirkite, kankliai! (Atsiklaupdamas ties sudužusiais kankliais, ištiesęs į juos rankas). Jūs ir aš, žilo plauko susilaukęs, Lietuvai betarnaudami, jos sūnų sielą bežadindami, šitoj šaly daugiau nebereikalingi esame!..

III

21 psl.

Vilniaus Augštosios pilies menė. Gana didelis kambarys. Sienos nudažytos tamsiai gelsva spalva. Ant sienų sukabinti briedžių ragai ir įvairios rūšies ginklai. Dešiniame kampe didelės skobnys; aplinkui kėdės su augštomis tekintomis atramomis. Skobnių gale augštesnė už kitas kėdė, po kurios pakojais paklota meškena. Pasieniais suolai, irgi užkloti žvėrių kailiais.

DAUGAILA (įeidamas; su juo du kryžiuočiai, apsišarvavę, baltomis skraistėmis su juodais kryžiais apsirengę). Dovanokite, kilnieji ponai, kad patsai mūsų valdovas sutikti jūsų negalėjo. Vakar bemedžiodamas pavargo, ir aš nedrįsau drumsti jam poilsio.

VARTENBERGAS (vidury menės stovėdamas). O, mes, kuklūs kryžiaus tarnai, nereikalaujame tokios augštos savo Ordinui pagarbos.

DAUGAILA. Mes jūsų nelaukėme. Visi svečių kambariai užimti, ir kol kas kilniesiems ponams teks čia apsistoti. Tuoj liepsiu paruošti lovas ir visa, kas reikia patogiai viešnagėti augštos kilmės svečiams.

VARTENBERGAS. Mes vienuoliai, be to, dar kareiviai, nesame pripratę prie patogumų. Paprasčiausias kampelis nuo lietaus ir vėjo apsiginti mus visai patenkina.

KELLERIS. Tamista sakai, pily daug svečių esą. Ar ne paslaptis žinoti, kas jie yra?

VARTENBERGAS (nutraukdamas pirštines). Gal tos rūšies augšti svečiai, kuriems turime tuojau mūsų pagarbą pareikšti?

DAUGAILA. Nuo kurio laiko pily vieši Lydos kunigaikštytė, garsaus Manivydo duktė; josios tėvas yra žuvęs kovoje su gudais ties Smolensku, ir todėl ji buvo ypatingoje seno Algirdo globoje. O vakar atvyko du lenkų riteriai ir su jais didysis krivis. Matyti, garbingas tai viešpats, nes riteriai palydovai, nors patys neprasti žmonės, reiškia jam ypatingą pagarbą.

VARTENBERGAS (dėdamas pirštines ant skobnių). Toki nepaprasti pasiuntiniai su svarbiais turėjo atvykti reikalais?

22 psl.

DAUGAILA (praskėsdamas rankas). Mums nežinomi valdovų sumanymai. Jie nepratę tartis su mumis. Dovanokite, didžiai gerbiamieji riteriai. Turiu patsai prižiūrėti, kad atitinkamai paruoštų tokiems netikėtiems svečiams patogumus. Manau, nuvargino jus ilga kelionė, ir panorėsite pasilsėti.

VARTENBERGAS. Nesivaržyk, bajore, ir nesirūpink. Mes, vienuoliai, lėbauti nepratę.

DAUGAILA. Atsiųsiu vyno išgerti ir užkąsti... Šeimininko akis turi viską matyti, kas ruošiama garbingos kilmės svečiams. (Išeina).

VARTENBERGAS (nusiima skraistę, atsisega kalaviją ir deda jį ant kėdės. Šalmą padėjo ant skobnių. Nubraukdamas ranka per veidą). Gudrus stabmeldys! Daug iš jo nesužinosi.

KELLERIS (nusiima šalmą ir deda ant skobnių. Ten pat numeta savo skraistę). Tu matei, kiek čia merginų pilyje? Visas vainikas. (Atsisėdęs kunigaikščio kėdėn ir ištiesęs kojas). Linksmai gyvena Lietuvos valdovas.

VARTENBERGAS (sėsdamas kėdėn). Kaip stabmeldys. Veltui tik dumia krikščionių pasauliui akis savo krikštu.

KELLERIS (atsisėsdamas tiesiai). Šventu kryžiumi siekiu, kad man retai teko matyti tokių gražių mergelių, kaip nūnai atsitiktinai šitam stabmeldžio migy. Pastebėjau grakščias kaip stirnas. Ak, ir veda gi jos mane į pagundą!

VARTENBERGAS (sekdamas jo nuotaiką). Kaip tikros pragaro dukterys. Tik bailios labai, laukinės dar ir, manau, vengia mūsų.

KELLERIS (pasiėmęs kalaviją, pasiremia juo). Per visą kelionę pakankamai matėm, kaip baisiai mūsų nekenčia naujieji draugai.

VARTENBERGAS. Vyrai dar stengiasi paslėpti savo jausmus. Bet jų moterys, manau, neišmoko tiek veidmainiauti.

KELLERIS (pasikeldamas). Siekiu protėvių kalaviju, kad visų gražiausioji vis tik bus mano anksčiau, negu aš iš čia išvyksiu.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Stardas sudaužo kanklius ir ką reiškia šis poelgis?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Skirgaila atmeta jo raginimą kariauti ir pasako: „valdymo reikaluose tu man ne patarėjas“. Atvykus kryžiuočiams, Stardas pareiškia, kad nebebus „dainius jūsų gėdos“, sudaužo kanklius ir sako, kad jis ir kankliai šitoje šalyje „daugiau nebereikalingi“. Kankliai yra senosios dainos ir tėvų tikėjimo ženklas. Juos sudaužęs, vaidila atsisako šlovinti valdovą, kuris, jo akimis, išdavė tėvų dievus.

Rašiniui: KūrėjasTėvynė

2. Kaip Krėvė atskleidžia kryžiuočių pasiuntinių veidmainystę?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Prie Daugailos Vartenbergas kalba nuolankiai: jie „kuklūs kryžiaus tarnai“, nepratę prie patogumų. Vos šeimininkas išeina, jis vadina jį „Gudrus stabmeldys!“ ir sako, kad Lietuvos valdovas „Veltui tik dumia krikščionių pasauliui akis savo krikštu.“ Abu jie vienuoliai, bet Kelleris tuoj pat dairosi merginų, o Vartenbergui primena, kad šis mėgsta svetimoteriauti, tik slapta. Galiausiai Kelleris pasako ir tikslą: „turime drauge apgaudinėti lengvabūdžius laukinius žmones“. Krėvė veidmainystę rodo gretindamas viešus ir slaptus žodžius.

Rašiniui: TikėjimasDora

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.