VARTENBERGAS (imdamas kalaviją nuo skobnių). Kaipo riteris, skaistybę pažadėjęs, aš negirdžiu tavo žodžių. (Pastatęs kalaviją tarp kojų ir pasmakrę atrėmęs į rankeną). Tik būk atsargus, prašau tave, dievobaimingasis broli, nekiršink šitų laukinių vapsvų, kol dar iš jų medaus laukiama. Neužmiršk, kuriam tikslui esame brolio grosmeisterio ir kapitulo pasiųsti į šią prakeiktą širšių šalį.

KELLERIS (su grimasa). Liaukis taip su manim kalbėjęs! Juk aš tave gerai pažįstu, skaistuoli. Mėgsti svetimoteriauti labiau negu aš, bet taip, kad žmonių akys nematytų. (Į jį prieidamas). Aš manau, tu nekartą esi pasigailėjęs, kad nėra šiame pasaulyje tokio tamsaus kampelio, kur ir pats Dievas nieko nebematytų. (Sėdasi kėdėn netoli Vartenbergo).

VARTENBERGAS. Tau gi užtenka tamsios nakties. (Nenoromis juokiasi). Iš Pavyslio meitėliai jau atidūmė čion, ir mudu ypatingai atsargūs turime būti. (Į Kellerį nusikreipęs). Žiūrėk, kad savo lengvu būdu neprarastai darbo, kurio dėlei esame kapitulo čion pasiųsti.

KELLERIS (maustydamas ant piršto žiedą). Prarasiu ir atsakysiu. Tau kas?

VARTENBERGAS (saldžiai, lyg pašiepdamas). Dievobaimingasis mano brolis užmiršo, kad aš esu drauge siunčiamas. (Tvirtai, pabrėždamas). Kapitulo instrukcijos liepia klausyti mano patarimų.

KELLERIS (pašiepdamas). Taip, taip, pamenu: turime drauge apgaudinėti lengvabūdžius laukinius žmones. (Šypsodamasis). Tik, gudrusis broli, manau, kad lokių, kurie šiam lauže guli, mes nebeapgausime.

VARTENBERGAS (piktai). Broli Kelleri!.. (Atsistoja).