VARTENBERGAS (imdamas kalaviją nuo skobnių). Kaipo riteris, skaistybę pažadėjęs, aš negirdžiu tavo žodžių. (Pastatęs kalaviją tarp kojų ir pasmakrę atrėmęs į rankeną). Tik būk atsargus, prašau tave, dievobaimingasis broli, nekiršink šitų laukinių vapsvų, kol dar iš jų medaus laukiama. Neužmiršk, kuriam tikslui esame brolio grosmeisterio ir kapitulo pasiųsti į šią prakeiktą širšių šalį.
KELLERIS (su grimasa). Liaukis taip su manim kalbėjęs! Juk aš tave gerai pažįstu, skaistuoli. Mėgsti svetimoteriauti labiau negu aš, bet taip, kad žmonių akys nematytų. (Į jį prieidamas). Aš manau, tu nekartą esi pasigailėjęs, kad nėra šiame pasaulyje tokio tamsaus kampelio, kur ir pats Dievas nieko nebematytų. (Sėdasi kėdėn netoli Vartenbergo).
VARTENBERGAS. Tau gi užtenka tamsios nakties. (Nenoromis juokiasi). Iš Pavyslio meitėliai jau atidūmė čion, ir mudu ypatingai atsargūs turime būti. (Į Kellerį nusikreipęs). Žiūrėk, kad savo lengvu būdu neprarastai darbo, kurio dėlei esame kapitulo čion pasiųsti.
KELLERIS (maustydamas ant piršto žiedą). Prarasiu ir atsakysiu. Tau kas?
VARTENBERGAS (saldžiai, lyg pašiepdamas). Dievobaimingasis mano brolis užmiršo, kad aš esu drauge siunčiamas. (Tvirtai, pabrėždamas). Kapitulo instrukcijos liepia klausyti mano patarimų.
KELLERIS (pašiepdamas). Taip, taip, pamenu: turime drauge apgaudinėti lengvabūdžius laukinius žmones. (Šypsodamasis). Tik, gudrusis broli, manau, kad lokių, kurie šiam lauže guli, mes nebeapgausime.
VARTENBERGAS (piktai). Broli Kelleri!.. (Atsistoja).
KELLERIS (atsistojęs žengia priekin, į mergelę, kuri netikėtai įėjo kambarin ir, pamačiusi svečius, susilaikė minutėlę, lyg sumišusi). Ei, gražuole! Eik arčiau, aš tavęs juk nenuskriausiu. (Vartenbergas vėl sėdasi; mergina nustebusi tikrai susilaiko). Tu dabar krikščionė; tu neturi baidytis žmogaus, kuris kryžių nešioja.
OLIGĖ. Aš nešioju kryžių nuo gimimo dienos ir ne ant rūbų kaip tu, bet širdyje.
KELLERIS (dar arčiau prieidamas). Matau, kad tavo liežuvis aštrus kaip kryžiuočio kalavijas. Gerai, kad tu drąsi. Aš myliu moteris, kurios vyrų nebijo.
OLIGĖ (išdidžiai). Mano tėvas Mingaila – narsus bajoras. Jis visuomet sėdi dešinėj kunigaikščio jo taryboje. Jis mane mokė nieko nebijoti. Tik tokių žodžių kaip tavo aš nesu girdėjusi: mūsų jaunimas kitaip kalbasi su mergelėmis. Bet jūs – svetimos šalies žmonės, o ten kiti papratimai. Pas mus kalba, kad ten pikta šalis.
KELLERIS (linksmai nusiteikęs). Tebūna garbė tavo narsiam tėvui, kad jis tave drąsią išaugino. Bet kodėl tu manai, balandėle, kad mūsų šalis pikta?
OLIGĖ. Todėl, kad ten gyvena pikti žmonės. Taip kalba visi, kurie čia esti.
KELLERIS (džiaugsmingai). Netiesą sako, balandėle. Skaisčioms mergelėms mes labai geri, ir tai pati greitai patirsi. Tu tokia narsi, graži, ir todėl man labai patinki, mergele, nors, kaip matau, nemėgsti savo valdovo draugų. Bet aš tikiuosi, kad mane pamilsi, geriau susipažinus. (Dar arčiau į ją priėjęs). Skaistuole, tavęs man labai reikia.
OLIGĖ (slinkdama nuo jo atgal). Jei tau patarnauti reikia, pasišauk tuos, kurie tam pastatyti. Aš ne vergė ir ne tarnaitė, (išdidžiai) aš esu duktė garsaus bajoro, kuris garbėj pas kunigaikštį.
KELLERIS (neva nustebintas praskečia rankas). O, dabar aš gerai matau, nors seniau nebūtau tikėjęs, kad pranyko šiame krašte vaišingumas, jei čia gimusi ir augusi daili lietuvaitė taip kalba su svetimos šalies svečiu!
OLIGĖ. Aš esu gimusi Kieve, kur nuo senų laikų apsigyvenę mano tėvai ir protėviai. Jie ten buvo nuo Gedimino metų. Dabar kunigaikštis parsikvietė mane su tėvu savo pilin būti prie Lydos kunigaikštytės, kurią skyrė sau žmona.
KELLERIS. Oho! (Linguodamas galvą). Aš taip ir maniau, kad tu ne vietinė, bet svetimos šalies paukštytė. Argi galėjo tokia lelija išdygti Lietuvos klampynėse, kur vien dilgėlės auga? Kodėl tave parsikvietė valdovas? Ar maža čia buvo garsios giminės mergaičių?
OLIGĖ. Kunigaikštytė Ona krikščionė, o čia visi labai nekenčia krikščionių.
KELLERIS. Štai kas yra? Bet tu myli juos. (Nusijuokęs). Ar ne tiesa? (Dar labiau prisiartinęs). Gražuole, aš gyvenimo pusę atiduotau už vieną tavo pabučiavimą.
OLIGĖ (nustebusi traukiasi nuo jo arčiau į duris). Dabar aš matau, kad tiesą sako, kurie piktai apie jus kalba.
KELLERIS (vis arčiau prie jos slinkdamas). Netikėk jais, balandėle. (Rodo ant savo piršto žiedą). Tu matai žiedą ant mano piršto? Jis žvaga visomis spalvomis, kokiomis tik dega vaivorykštė. Panašaus neturi nei jūsų valdovas, nei jo sužadėtinė. (Prisiartinęs prie jos, tyliai). Tu jį gausi, tik ateik mano kambarin, kai užges pily visos ugnys. Dar aš turiu daugiau brangių papuošalų, kurių pavydės tau visos šio krašto merginos. (Oligė nustebusi paraudonuoja ir šoka per duris. Betgi duryse akimirksnį susilaiko, atsigręžia ir žvilgteria linksma į Kellerį).
VARTENBERGAS (rūsčiai). Broli, Kelleri, neužmiršk, tu vienuolis! Turiu tave perspėti kaipo vyresnysis.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Krėvė atskleidžia kryžiuočių pasiuntinių veidmainystę?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Prie Daugailos Vartenbergas kalba nuolankiai: jie „kuklūs kryžiaus tarnai“, nepratę prie patogumų. Vos šeimininkas išeina, jis vadina jį „Gudrus stabmeldys!“ ir sako, kad Lietuvos valdovas „Veltui tik dumia krikščionių pasauliui akis savo krikštu.“ Abu jie vienuoliai, bet Kelleris tuoj pat dairosi merginų, o Vartenbergui primena, kad šis mėgsta svetimoteriauti, tik slapta. Galiausiai Kelleris pasako ir tikslą: „turime drauge apgaudinėti lengvabūdžius laukinius žmones“. Krėvė veidmainystę rodo gretindamas viešus ir slaptus žodžius.
Rašiniui: TikėjimasDora
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.