KELLERIS (neva nustebintas praskečia rankas). O, dabar aš gerai matau, nors seniau nebūtau tikėjęs, kad pranyko šiame krašte vaišingumas, jei čia gimusi ir augusi daili lietuvaitė taip kalba su svetimos šalies svečiu!
OLIGĖ. Aš esu gimusi Kieve, kur nuo senų laikų apsigyvenę mano tėvai ir protėviai. Jie ten buvo nuo Gedimino metų. Dabar kunigaikštis parsikvietė mane su tėvu savo pilin būti prie Lydos kunigaikštytės, kurią skyrė sau žmona.
KELLERIS. Oho! (Linguodamas galvą). Aš taip ir maniau, kad tu ne vietinė, bet svetimos šalies paukštytė. Argi galėjo tokia lelija išdygti Lietuvos klampynėse, kur vien dilgėlės auga? Kodėl tave parsikvietė valdovas? Ar maža čia buvo garsios giminės mergaičių?
OLIGĖ. Kunigaikštytė Ona krikščionė, o čia visi labai nekenčia krikščionių.
KELLERIS. Štai kas yra? Bet tu myli juos. (Nusijuokęs). Ar ne tiesa? (Dar labiau prisiartinęs). Gražuole, aš gyvenimo pusę atiduotau už vieną tavo pabučiavimą.
OLIGĖ (nustebusi traukiasi nuo jo arčiau į duris). Dabar aš matau, kad tiesą sako, kurie piktai apie jus kalba.
KELLERIS (vis arčiau prie jos slinkdamas). Netikėk jais, balandėle. (Rodo ant savo piršto žiedą). Tu matai žiedą ant mano piršto? Jis žvaga visomis spalvomis, kokiomis tik dega vaivorykštė. Panašaus neturi nei jūsų valdovas, nei jo sužadėtinė. (Prisiartinęs prie jos, tyliai). Tu jį gausi, tik ateik mano kambarin, kai užges pily visos ugnys. Dar aš turiu daugiau brangių papuošalų, kurių pavydės tau visos šio krašto merginos. (Oligė nustebusi paraudonuoja ir šoka per duris. Betgi duryse akimirksnį susilaiko, atsigręžia ir žvilgteria linksma į Kellerį).
VARTENBERGAS (rūsčiai). Broli, Kelleri, neužmiršk, tu vienuolis! Turiu tave perspėti kaipo vyresnysis.
KELLERIS (sujaudintas). Penkiomis Kristaus žaizdomis siekiu, ji bus mano! Šiuo atveju aš turiu gerą uoslę. Švento Jurgio jietimi siekiu, aš panašios nesu dar matęs. (Atsigręžęs į Vartenbergą). Tu pastebėjai, kokios stambios jos krūtys. A? O lūpos, lūpos! .. Ak, išbučiuosiu jas!.. Matei, kaip staiga paraudo jos veidai? Be abejo, naktimis ją kankina geiduliai, ir dabar visai nebeteks ramybės, kol ateis pas mane... (Bėgioja po menę, sujaudintas).
VARTENBERGAS (pasipiktinęs). Broli...
KELLERIS (neduodamas jam kalbėti, sumoja ranka). Ak, aš žinau, kad brolis, ne sesuo, nors tu norėtai, kad čia būtų sesuo... Ir aš irgi, ypač jei toji sesuo būtų ji... (Trindamas delnus). Et, ir suspiegs, kai aš ją pakutensiu!..
IV
Augštoji Vilniaus pilis. Didelė menė, arka į dvi dalis padalinta. Antroje skobnys paruoštos puotai. Menėj susirinkę svečiai stoviniuoja būreliais ir šnekučiuoja. Atskirai laikosi kryžiuočiai, Kelleris ir Vartenbergas. Lenkai irgi atskirai; jų keturi žmonės: Henrikas Mazovietis, Jonas Skarbekas, Zindramas iš Maškovicų ir Jonas iš Bychovo. Jie arčiau prie durų. Matyti, visi laukia. tiktai kunigaikščio. Kai tik jis pasirodo pirmajam kambary, skubiai prieina Henrikas ir Skarbekas.
HENRIKAS MAZOVIETIS (žemai nusilenkęs). Garbingiausiasis valdove!..
SKIRGAILA (susilaikęs). A, girdėjau, kad sirgai. Gerai, kad pasveikai ir gali nūnai dalyvauti mano puotoje.
HENRIKAS MAZOVIETIS. Girdėjau, kad Lietuvos valdovas mėgsta vaišinti svečius. Dažnai jo pily skamba puotos linksmybė.
SKIRGAILA. Aš dažnai linksminuosiu, bet tik su savaisiais draugais. Su svetimaisiais aš nemėgstu puotauti. (Nori eiti).
HENRIKAS MAZOVIETIS (pastodamas jam kelią). Aš neturėjau dar progos matyti Lietuvos valdovą nei su juo pakalbėti, nors tavo brolis, kunigaikšti, tikėjosi, kad aš tiek neužtruksiu. Reikalų yra tiek daug. Norėtau dabar...
SKIRGAILA (šiurkščiai). Aš nenoriu dabar kalbėti apie reikalus. Matai, aš turiu svečių. Jie irgi turi reikalų. Apie juos kalbėsim kitur.
JONAS SKARBEKAS. Man, šviesiausiasis kunigaikšti, brangi kiekviena valandėlė, o aš jau pusę mėnesio laukiu, kad išgirstai mano balsą, ir vis veltui (Sudėjęs rankas). Meldžiu tave, galingiausiasis valdove! Mielaširdingiausio Dievo vardu tave meldžiu atkreipti į mano žodį nors šiandien dėmesį. (Skirgaila stovi į juos šonu ir, galvą nuleidęs, suraukęs kaktą, klauso. Nuošaliau stovį kryžiuočiai žiūri į juos ir apie kažką kalbasi). Tu mus į puotą pakvietei, valdove. Sunku linksmintis, kai žinai, kad šalia rauda nuskriausta siela. Našlaitės ašaros sunkios kaip švinas Dievo teisybės svarstyklėse.
SKIRGAILA (šiurkščiai). Kas man darbo, kad ten kažkas verkia nuskriaustas. Puoton aš jus šiandien kviečiu ir noriu linksmintis, bet ne galvoti, kad ten kažkas nuskriaustas. Nuskriaustų visuomet yra daug.
HENRIKAS MAZOVIETIS (liūdnu balsu). Aitrūs bus mums tavo valgiai, kartūs gėrimai, garbingasis valdove, kad nenori išgirsti mūsų prašymo.
SKIRGAILA. Kad tu nebūtai mano pily svečias, aš tau pasakytau: nenori linksmintis su manim, eik šalin ir nekliudyk man. (Žengia į priekį).
HENRIKAS MAZOVIETIS (vėl jam pastodamas). Šviesiausiasis kunigaikšti, tu užgauni Viešpatį Dievą, kurio indignus servus sum, ir savo brolį, garbingą lenkų karalių, kuriam aš atstovauju. (Saldžiai). Tebūna puota maloni tavo mums palankumu, raminančiu skausmą tos, kurios likimu tavo brolis, be abejo, yra susirūpinęs.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Krėvė atskleidžia kryžiuočių pasiuntinių veidmainystę?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Prie Daugailos Vartenbergas kalba nuolankiai: jie „kuklūs kryžiaus tarnai“, nepratę prie patogumų. Vos šeimininkas išeina, jis vadina jį „Gudrus stabmeldys!“ ir sako, kad Lietuvos valdovas „Veltui tik dumia krikščionių pasauliui akis savo krikštu.“ Abu jie vienuoliai, bet Kelleris tuoj pat dairosi merginų, o Vartenbergui primena, kad šis mėgsta svetimoteriauti, tik slapta. Galiausiai Kelleris pasako ir tikslą: „turime drauge apgaudinėti lengvabūdžius laukinius žmones“. Krėvė veidmainystę rodo gretindamas viešus ir slaptus žodžius.
Rašiniui: TikėjimasDora
2. Kaip Skirgaila atsako dvasininkams, prašantiems paleisti Oną Duonutę?
Rašiniui: Valdžia
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.