Vilniaus Augštosios pilies menė. Gana didelis kambarys. Sienos nudažytos tamsiai gelsva spalva. Ant sienų sukabinti briedžių ragai ir įvairios rūšies ginklai. Dešiniame kampe didelės skobnys; aplinkui kėdės su augštomis tekintomis atramomis. Skobnių gale augštesnė už kitas kėdė, po kurios pakojais paklota meškena. Pasieniais suolai, irgi užkloti žvėrių kailiais.

DAUGAILA (įeidamas; su juo du kryžiuočiai, apsišarvavę, baltomis skraistėmis su juodais kryžiais apsirengę). Dovanokite, kilnieji ponai, kad patsai mūsų valdovas sutikti jūsų negalėjo. Vakar bemedžiodamas pavargo, ir aš nedrįsau drumsti jam poilsio.

VARTENBERGAS (vidury menės stovėdamas). O, mes, kuklūs kryžiaus tarnai, nereikalaujame tokios augštos savo Ordinui pagarbos.

DAUGAILA. Mes jūsų nelaukėme. Visi svečių kambariai užimti, ir kol kas kilniesiems ponams teks čia apsistoti. Tuoj liepsiu paruošti lovas ir visa, kas reikia patogiai viešnagėti augštos kilmės svečiams.

VARTENBERGAS. Mes vienuoliai, be to, dar kareiviai, nesame pripratę prie patogumų. Paprasčiausias kampelis nuo lietaus ir vėjo apsiginti mus visai patenkina.

KELLERIS. Tamista sakai, pily daug svečių esą. Ar ne paslaptis žinoti, kas jie yra?

VARTENBERGAS (nutraukdamas pirštines). Gal tos rūšies augšti svečiai, kuriems turime tuojau mūsų pagarbą pareikšti?

DAUGAILA. Nuo kurio laiko pily vieši Lydos kunigaikštytė, garsaus Manivydo duktė; josios tėvas yra žuvęs kovoje su gudais ties Smolensku, ir todėl ji buvo ypatingoje seno Algirdo globoje. O vakar atvyko du lenkų riteriai ir su jais didysis krivis. Matyti, garbingas tai viešpats, nes riteriai palydovai, nors patys neprasti žmonės, reiškia jam ypatingą pagarbą.

VARTENBERGAS (dėdamas pirštines ant skobnių). Toki nepaprasti pasiuntiniai su svarbiais turėjo atvykti reikalais?

DAUGAILA (praskėsdamas rankas). Mums nežinomi valdovų sumanymai. Jie nepratę tartis su mumis. Dovanokite, didžiai gerbiamieji riteriai. Turiu patsai prižiūrėti, kad atitinkamai paruoštų tokiems netikėtiems svečiams patogumus. Manau, nuvargino jus ilga kelionė, ir panorėsite pasilsėti.

VARTENBERGAS. Nesivaržyk, bajore, ir nesirūpink. Mes, vienuoliai, lėbauti nepratę.

DAUGAILA. Atsiųsiu vyno išgerti ir užkąsti... Šeimininko akis turi viską matyti, kas ruošiama garbingos kilmės svečiams. (Išeina).

VARTENBERGAS (nusiima skraistę, atsisega kalaviją ir deda jį ant kėdės. Šalmą padėjo ant skobnių. Nubraukdamas ranka per veidą). Gudrus stabmeldys! Daug iš jo nesužinosi.

KELLERIS (nusiima šalmą ir deda ant skobnių. Ten pat numeta savo skraistę). Tu matei, kiek čia merginų pilyje? Visas vainikas. (Atsisėdęs kunigaikščio kėdėn ir ištiesęs kojas). Linksmai gyvena Lietuvos valdovas.

VARTENBERGAS (sėsdamas kėdėn). Kaip stabmeldys. Veltui tik dumia krikščionių pasauliui akis savo krikštu.

KELLERIS (atsisėsdamas tiesiai). Šventu kryžiumi siekiu, kad man retai teko matyti tokių gražių mergelių, kaip nūnai atsitiktinai šitam stabmeldžio migy. Pastebėjau grakščias kaip stirnas. Ak, ir veda gi jos mane į pagundą!

VARTENBERGAS (sekdamas jo nuotaiką). Kaip tikros pragaro dukterys. Tik bailios labai, laukinės dar ir, manau, vengia mūsų.

KELLERIS (pasiėmęs kalaviją, pasiremia juo). Per visą kelionę pakankamai matėm, kaip baisiai mūsų nekenčia naujieji draugai.

VARTENBERGAS. Vyrai dar stengiasi paslėpti savo jausmus. Bet jų moterys, manau, neišmoko tiek veidmainiauti.

KELLERIS (pasikeldamas). Siekiu protėvių kalaviju, kad visų gražiausioji vis tik bus mano anksčiau, negu aš iš čia išvyksiu.

VARTENBERGAS (imdamas kalaviją nuo skobnių). Kaipo riteris, skaistybę pažadėjęs, aš negirdžiu tavo žodžių. (Pastatęs kalaviją tarp kojų ir pasmakrę atrėmęs į rankeną). Tik būk atsargus, prašau tave, dievobaimingasis broli, nekiršink šitų laukinių vapsvų, kol dar iš jų medaus laukiama. Neužmiršk, kuriam tikslui esame brolio grosmeisterio ir kapitulo pasiųsti į šią prakeiktą širšių šalį.

KELLERIS (su grimasa). Liaukis taip su manim kalbėjęs! Juk aš tave gerai pažįstu, skaistuoli. Mėgsti svetimoteriauti labiau negu aš, bet taip, kad žmonių akys nematytų. (Į jį prieidamas). Aš manau, tu nekartą esi pasigailėjęs, kad nėra šiame pasaulyje tokio tamsaus kampelio, kur ir pats Dievas nieko nebematytų. (Sėdasi kėdėn netoli Vartenbergo).

VARTENBERGAS. Tau gi užtenka tamsios nakties. (Nenoromis juokiasi). Iš Pavyslio meitėliai jau atidūmė čion, ir mudu ypatingai atsargūs turime būti. (Į Kellerį nusikreipęs). Žiūrėk, kad savo lengvu būdu neprarastai darbo, kurio dėlei esame kapitulo čion pasiųsti.

KELLERIS (maustydamas ant piršto žiedą). Prarasiu ir atsakysiu. Tau kas?

VARTENBERGAS (saldžiai, lyg pašiepdamas). Dievobaimingasis mano brolis užmiršo, kad aš esu drauge siunčiamas. (Tvirtai, pabrėždamas). Kapitulo instrukcijos liepia klausyti mano patarimų.

KELLERIS (pašiepdamas). Taip, taip, pamenu: turime drauge apgaudinėti lengvabūdžius laukinius žmones. (Šypsodamasis). Tik, gudrusis broli, manau, kad lokių, kurie šiam lauže guli, mes nebeapgausime.

VARTENBERGAS (piktai). Broli Kelleri!.. (Atsistoja).

KELLERIS (atsistojęs žengia priekin, į mergelę, kuri netikėtai įėjo kambarin ir, pamačiusi svečius, susilaikė minutėlę, lyg sumišusi). Ei, gražuole! Eik arčiau, aš tavęs juk nenuskriausiu. (Vartenbergas vėl sėdasi; mergina nustebusi tikrai susilaiko). Tu dabar krikščionė; tu neturi baidytis žmogaus, kuris kryžių nešioja.

OLIGĖ. Aš nešioju kryžių nuo gimimo dienos ir ne ant rūbų kaip tu, bet širdyje.

KELLERIS (dar arčiau prieidamas). Matau, kad tavo liežuvis aštrus kaip kryžiuočio kalavijas. Gerai, kad tu drąsi. Aš myliu moteris, kurios vyrų nebijo.

OLIGĖ (išdidžiai). Mano tėvas Mingaila – narsus bajoras. Jis visuomet sėdi dešinėj kunigaikščio jo taryboje. Jis mane mokė nieko nebijoti. Tik tokių žodžių kaip tavo aš nesu girdėjusi: mūsų jaunimas kitaip kalbasi su mergelėmis. Bet jūs – svetimos šalies žmonės, o ten kiti papratimai. Pas mus kalba, kad ten pikta šalis.

KELLERIS (linksmai nusiteikęs). Tebūna garbė tavo narsiam tėvui, kad jis tave drąsią išaugino. Bet kodėl tu manai, balandėle, kad mūsų šalis pikta?

OLIGĖ. Todėl, kad ten gyvena pikti žmonės. Taip kalba visi, kurie čia esti.

KELLERIS (džiaugsmingai). Netiesą sako, balandėle. Skaisčioms mergelėms mes labai geri, ir tai pati greitai patirsi. Tu tokia narsi, graži, ir todėl man labai patinki, mergele, nors, kaip matau, nemėgsti savo valdovo draugų. Bet aš tikiuosi, kad mane pamilsi, geriau susipažinus. (Dar arčiau į ją priėjęs). Skaistuole, tavęs man labai reikia.

OLIGĖ (slinkdama nuo jo atgal). Jei tau patarnauti reikia, pasišauk tuos, kurie tam pastatyti. Aš ne vergė ir ne tarnaitė, (išdidžiai) aš esu duktė garsaus bajoro, kuris garbėj pas kunigaikštį.

KELLERIS (neva nustebintas praskečia rankas). O, dabar aš gerai matau, nors seniau nebūtau tikėjęs, kad pranyko šiame krašte vaišingumas, jei čia gimusi ir augusi daili lietuvaitė taip kalba su svetimos šalies svečiu!

OLIGĖ. Aš esu gimusi Kieve, kur nuo senų laikų apsigyvenę mano tėvai ir protėviai. Jie ten buvo nuo Gedimino metų. Dabar kunigaikštis parsikvietė mane su tėvu savo pilin būti prie Lydos kunigaikštytės, kurią skyrė sau žmona.

KELLERIS. Oho! (Linguodamas galvą). Aš taip ir maniau, kad tu ne vietinė, bet svetimos šalies paukštytė. Argi galėjo tokia lelija išdygti Lietuvos klampynėse, kur vien dilgėlės auga? Kodėl tave parsikvietė valdovas? Ar maža čia buvo garsios giminės mergaičių?

OLIGĖ. Kunigaikštytė Ona krikščionė, o čia visi labai nekenčia krikščionių.

KELLERIS. Štai kas yra? Bet tu myli juos. (Nusijuokęs). Ar ne tiesa? (Dar labiau prisiartinęs). Gražuole, aš gyvenimo pusę atiduotau už vieną tavo pabučiavimą.

OLIGĖ (nustebusi traukiasi nuo jo arčiau į duris). Dabar aš matau, kad tiesą sako, kurie piktai apie jus kalba.

KELLERIS (vis arčiau prie jos slinkdamas). Netikėk jais, balandėle. (Rodo ant savo piršto žiedą). Tu matai žiedą ant mano piršto? Jis žvaga visomis spalvomis, kokiomis tik dega vaivorykštė. Panašaus neturi nei jūsų valdovas, nei jo sužadėtinė. (Prisiartinęs prie jos, tyliai). Tu jį gausi, tik ateik mano kambarin, kai užges pily visos ugnys. Dar aš turiu daugiau brangių papuošalų, kurių pavydės tau visos šio krašto merginos. (Oligė nustebusi paraudonuoja ir šoka per duris. Betgi duryse akimirksnį susilaiko, atsigręžia ir žvilgteria linksma į Kellerį).

VARTENBERGAS (rūsčiai). Broli, Kelleri, neužmiršk, tu vienuolis! Turiu tave perspėti kaipo vyresnysis.

KELLERIS (sujaudintas). Penkiomis Kristaus žaizdomis siekiu, ji bus mano! Šiuo atveju aš turiu gerą uoslę. Švento Jurgio jietimi siekiu, aš panašios nesu dar matęs. (Atsigręžęs į Vartenbergą). Tu pastebėjai, kokios stambios jos krūtys. A? O lūpos, lūpos! .. Ak, išbučiuosiu jas!.. Matei, kaip staiga paraudo jos veidai? Be abejo, naktimis ją kankina geiduliai, ir dabar visai nebeteks ramybės, kol ateis pas mane... (Bėgioja po menę, sujaudintas).

VARTENBERGAS (pasipiktinęs). Broli...

KELLERIS (neduodamas jam kalbėti, sumoja ranka). Ak, aš žinau, kad brolis, ne sesuo, nors tu norėtai, kad čia būtų sesuo... Ir aš irgi, ypač jei toji sesuo būtų ji... (Trindamas delnus). Et, ir suspiegs, kai aš ją pakutensiu!..

IV

Augštoji Vilniaus pilis. Didelė menė, arka į dvi dalis padalinta. Antroje skobnys paruoštos puotai. Menėj susirinkę svečiai stoviniuoja būreliais ir šnekučiuoja. Atskirai laikosi kryžiuočiai, Kelleris ir Vartenbergas. Lenkai irgi atskirai; jų keturi žmonės: Henrikas Mazovietis, Jonas Skarbekas, Zindramas iš Maškovicų ir Jonas iš Bychovo. Jie arčiau prie durų. Matyti, visi laukia. tiktai kunigaikščio. Kai tik jis pasirodo pirmajam kambary, skubiai prieina Henrikas ir Skarbekas.

HENRIKAS MAZOVIETIS (žemai nusilenkęs). Garbingiausiasis valdove!..

SKIRGAILA (susilaikęs). A, girdėjau, kad sirgai. Gerai, kad pasveikai ir gali nūnai dalyvauti mano puotoje.

HENRIKAS MAZOVIETIS. Girdėjau, kad Lietuvos valdovas mėgsta vaišinti svečius. Dažnai jo pily skamba puotos linksmybė.

SKIRGAILA. Aš dažnai linksminuosiu, bet tik su savaisiais draugais. Su svetimaisiais aš nemėgstu puotauti. (Nori eiti).

HENRIKAS MAZOVIETIS (pastodamas jam kelią). Aš neturėjau dar progos matyti Lietuvos valdovą nei su juo pakalbėti, nors tavo brolis, kunigaikšti, tikėjosi, kad aš tiek neužtruksiu. Reikalų yra tiek daug. Norėtau dabar...

SKIRGAILA (šiurkščiai). Aš nenoriu dabar kalbėti apie reikalus. Matai, aš turiu svečių. Jie irgi turi reikalų. Apie juos kalbėsim kitur.

JONAS SKARBEKAS. Man, šviesiausiasis kunigaikšti, brangi kiekviena valandėlė, o aš jau pusę mėnesio laukiu, kad išgirstai mano balsą, ir vis veltui (Sudėjęs rankas). Meldžiu tave, galingiausiasis valdove! Mielaširdingiausio Dievo vardu tave meldžiu atkreipti į mano žodį nors šiandien dėmesį. (Skirgaila stovi į juos šonu ir, galvą nuleidęs, suraukęs kaktą, klauso. Nuošaliau stovį kryžiuočiai žiūri į juos ir apie kažką kalbasi). Tu mus į puotą pakvietei, valdove. Sunku linksmintis, kai žinai, kad šalia rauda nuskriausta siela. Našlaitės ašaros sunkios kaip švinas Dievo teisybės svarstyklėse.

SKIRGAILA (šiurkščiai). Kas man darbo, kad ten kažkas verkia nuskriaustas. Puoton aš jus šiandien kviečiu ir noriu linksmintis, bet ne galvoti, kad ten kažkas nuskriaustas. Nuskriaustų visuomet yra daug.

HENRIKAS MAZOVIETIS (liūdnu balsu). Aitrūs bus mums tavo valgiai, kartūs gėrimai, garbingasis valdove, kad nenori išgirsti mūsų prašymo.

SKIRGAILA. Kad tu nebūtai mano pily svečias, aš tau pasakytau: nenori linksmintis su manim, eik šalin ir nekliudyk man. (Žengia į priekį).

HENRIKAS MAZOVIETIS (vėl jam pastodamas). Šviesiausiasis kunigaikšti, tu užgauni Viešpatį Dievą, kurio indignus servus sum, ir savo brolį, garbingą lenkų karalių, kuriam aš atstovauju. (Saldžiai). Tebūna puota maloni tavo mums palankumu, raminančiu skausmą tos, kurios likimu tavo brolis, be abejo, yra susirūpinęs.

SKIRGAILA (sustojęs, atsigręžia į juos ir tvirtai). Apie ką judu kalbate, šventikai?

JONAS SKARBEKAS. Mudu kalbame apie Lydos kunigaikštytę, kuri nelaisvėje kankinasi tavo pily.

SKIRGAILA. Iš kur žinai, kad ji nelaisvėj kankinasi?

JONAS SKARBEKAS. Ji sielojasi, nes tu ją prievarta sulaikei kelionėje į Mozūrų kunigaikštį, kuriam priklauso jos širdis ir ranka. Aš tai žinau kaip jos dvasininkas, sielos nuramintojas, kuriam ji atvėrė savo širdį.

SKIRGAILA (niekinamai į jį pažvelgęs). Veltui tokiam kaip tu atidengia savo paslaptis. Bet tam ji moteriškė...

HENRIKAS MAZOVIETIS (su malonia šypsena). Šviesiausiasis kunigaikšti, tavo brolis dėl jam tik žinomų priežasčių paskyrė ją Mozūrų kunigaikščiui, kuriam turi priklausyti jos ranka.

SKIRGAILA (tvirtai). Ji priklauso man, ir aš jos niekam neužleisiu. Toksai mano papratimas: ką paėmiau, tai mano.

HENRIKAS MAZOVIETIS (nusilenkdamas ir praskėsdamas rankas). O jei ji nepanorės tavo būti? (Žiūrėdamas jam į akis). Kas gali priversti laisvą valdovę sujungti savo likimą su tuo, kurio ji nenori?

SKIRGAILA. Šventike, tu norėtai skaityti mano širdyje kaip savo kvailoje knygoje. Kas tau darbo, ko nori ir ko nenori Lydos kunigaikštytė?

HENRIKAS MAZOVIETIS. Tu sulaužei brolio pažadus ir pakenkei jo tikslams. Kaipo jo atstovas, aš prašau tave, kunigaikšti, atitaisyti žingsnį, kuris tavo galingam broliui bus nemalonus.

SKIRGAILA. Tu jo atstovas, jis tavo valdovas, ir težinokis su juo. Man nėra reikalo galvoti apie tai, kas jam malonu, kas ne.

HENRIKAS MAZOVIETIS. Ką aš turiu tuo reikalu pranešti garbingiausiajam mano valdovui?

SKIRGAILA. Pranešk jam, kad čia visi turi norėti, ko aš noriu, daryti, ką aš liepiu. Jis tai supras, jei nepamiršo, kad ir patsai buvo valdovas. (Skirgaila vėl nusigręžia ir žengia priekin, bet jam iš kitos pusės pastoja kelią Skarbekas).

JONAS SKARBEKAS (skubėdamas į priešakį). Šviesiausiasis kunigaikšti, skriausdamas našlaitę, tu rūstini Viešpatį Dievą ir gali netekti amžino danguje gyvenimo.

SKIRGAILA (sumojęs ranka). Nedidelė nelaimė. Galingasis Perkūnas stipresnis nekaip kiti dievai, o dausos šalis gražesnė negu tavo dangus.

HENRIKAS MAZOVIETIS (nustebęs). Su kuo mes kalbame? Nejaugi su krikščioniškos šalies valdovu?

SKIRGAILA (susilaikęs, iš paniūrų į jį pažvelgęs, iš lėto). Aš dar nežinau.

JONAS SKARBEKAS. Kaip turės nusiminti brolis, sužinojęs tavo darbus ir kalbas! (Pakėlęs ranką ištiestu pirštu augštyn). Jo rūstybės audra pavojinga net galingiausiems valdovams.

SKIRGAILA. Aš nesidėmiu grasinimais, kol jie nevykdomi, bet nemėgstu, kai man grasina, šventike.

HENRIKAS MAZOVIETIS. Dovanok, valdove, jei tau prasitarėme nemandagiu žodžiu, kuris galėjo tave užgauti. Mudu nenorime tau grasinti, kada galime prašyti: pasigailėk našlaitės, jos karštų ašarų.

SKIRGAILA. Be pasigalėjimo aš esu tik savo priešams, bet tu nerasi jų moterų tarpe.

JONAS SKARBEKAS (sudėjęs rankas). Aš maldauju tave visu kuo, kas tau yra brangu, šviesiausiasis valdove! Tavo motinos vėle!

SKIRGAILA (nekantriai). Ko neišgavai grasinimais, neišgausi iš manęs ir maldavimu. Aš nekenčiu tų, kurie prašo, jei jie ne elgetos ir ne skurdžiai.

HENRIKAS MAZOVIETIS. Ir nebėra vilties rasti tavo širdy malonės, garbingasis valdove?

SKIRGAILA. Kas mano rankoj, tai mano, nors tai būtų ne priešo, bet draugo kalavijas. (Nusigręžęs šonu, iš paniūrų į juos žiūrėdamas). Jei jūs, lenkai, norite ko iš manęs gauti, jėga paimkite (nusišypsojęs) jei išgalite...

HENRIKAS MAZOVIETIS (nuleidęs galvą, liūdnu balsu). Šviesiausiasis kunigaikšti, liūdna bus tavo puotos linksmybė mums, kurie nesuradome tavo širdy palankumo.

SKIRGAILA (krūptelėjęs pečiais). Aš gi sakiau jums, kad puotai turi būti savo laikas ir reikalams savo. Linksmintis galima, tik kada darbo nedirbi ir reikalus užmiršti. (Galvą linktelėjęs svečių link). Matote, valgiai jau pagaminti, taurės pripiltos. Visi tik šeimininko laukia, o judu mane sutrukdėt. (Skirgaila eina į paruoštą jam vietą. Prie jo dabar prieina Kelleris ir Vartenbergas, o kiek vėliau ir riteriai lenkai).

VARTENBERGAS (žemai nusilenkęs, reikšdamas pagarbą). Galingasis Lietuvos valdove, sveikinu tave laimingai medžiojus. Mudu su broliu Kelleriu (rodo ranka į Kellerį, kuris nusilenkia kunigaikščiui) labai gailėjomės, kad pasivėlavom ir, atvykę tavo pilin, negalėjom dalyvauti pasilinksminime, kurį kiekvienas tikras kareivis turi mėgti. Ypač gailėjosi brolis Kelleris, kuris dar neturėjo iki šiol progos matyti galingą Lietuvos valdovę (Kelleris nulenkia galvą).

SKIRGAILA. Malonu man judu matyti savo pily. Nepatogu buvo medžione varginti svečiai, dar po kelionės vargų neatilsėję.

KELLERIS. Mes kareiviai, pripratę prie žygio vargų. Kariauti ir medžioti mes niekuomet nepavargę.

VARTENBERGAS. Ne progos pamedžioti, tavo girių pamatyti mums gaila, bet kad tiek laiko nematėm palankaus veido mūsų Ordino draugo.

SKIRGAILA (su atidžia į jį pažvelgęs, rimtai). Ar mes esame draugai, ar priešai, ateitis turi dar parodyti, vokieti.