VARTENBERGAS. Mes, vienuoliai, prastai valgom ir geriam, ir mums tavo, garbingasis valdove, valgiai gardūs ir skanūs, tik midus tavo mūsų galvai perstiprus.

SKIRGAILA. Mes dar nepraturtėjome, kad tolimų šalių saldų vyną gertume. Iki šiol mus visi plėšdavo, o dabar ir mes esame krikščionys. (Į Kellerį). Gerk ramiai, riteri, lietuvišką midų: tu pas draugą, (šypsodamasis) o čia dar laukinė šalis, ir nieko blogo tau negresia.

KELLERIS. Aš geriu. Tik nesu prie jo pripratęs ir tiek išgerti, kiek norėtųsi, nepajėgiu.

SKIRGAILA. Taip, šitas midus ne toks gardus, kaip Marienburgo rūsio vynai. Kai dar jaunas buvau ir garbinau mūsų senus dievus, aš svajojau jų paragauti Marienburgo pily. Bet dabar nebeteks: krikščionys esame ir turim taikingai gyventi, kaip kad krikščioniškoms tautoms pridera.

KELLERIS (erzindamas). Gaila!

HENRIKAS MAZOVIETIS. Mes nuolat meldžiam Augščiausiąjį Dievą sustiprinti draugiškumo jausmus tarp katalikiškų kraštų valdovų ir neprileisti krikščioniško kraujo pralieti. (Sudėjęs rankas, akis augštyn pakėlęs). Tepalaiko amžinąją taiką Augščiausiasis pasaulio Valdovas.

KELLERIS. Tas Dievą prašo taikos, kuris bijo. Mums nėra reikalo, nes patys galim apsisaugoti.

JONAS SKARBEKAS. Mes žinome, kad jūs, vokiečiai, nieko nebijote, net paties Dievo.

JONAS iš BYCHOVO. Taikos prašo Dievą kunigai – jų tai dalykas. Bet mes mielai išmėgintume savo ginklus į jūsų sprandus, vokiečiai.

VARTENBERGAS (Skirgailai, taikingai). Kodėl tau neparagauti, kunigaikšti, Marienburgo vyno? Mūsų šventasis Ordinas visuomet maloniai pamatys galingą Lietuvos valdovą savo svečiu; brolis grosmeisteris pavaišins jį, kaip vaišina galingiausius pasaulio valdovus. Šventasis Ordinas dažnai mato pas save vainikuotus svečius.

SKIRGAILA. Bijau, kad jūsų gardūs valgiai ir saldūs vynai pakenkti man gali, nors dabar mes ir esame draugai.

KELLERIS. O gaila, šviesiausiasis kunigaikšti, kad mes dabar draugai. Mes būtum geresni priešai nekaip draugai.

JONAS SKARBEKAS (pasipiktinęs). Teneišgirsta Augščiausiasis Dievas tavo nedorų žodžių, riteri!

SKIRGAILA (į Kellerį pažvelgęs). Tu manai, vokieti? Kas žino ateitį? Bet tu man patinki, – esi atviras vyras ir kalbi, ką manai.

HENRIKAS MAZOVIETIS (atsistojęs). In vino veritas! Matai, šviesiausiasis kunigaikšti, koki tau draugai kryžiuočiai. Tik lenkai ištikimi tau. Nei blaivas, nei girtas lenkas to nepasakys, nes jo mintyse ir širdyje lietuviui vien tik draugiški jausmai. (Sėdasi).

ZINDRAMAS iš MAŠKOVICŲ. Tiesą ponas kalbi. Lietuvis vertas, kad jam lenkas būtų draugas.

VARTENBERGAS. Brolis Kelleris apsvaigo nuo stipraus tavo midaus, šviesiausiasis kunigaikšti, ir tu nesidėmėk jo nevykusiais juokais.

JONAS iš BYCHOVO. Kryžiuotis tik girtas tiesą sako: blaivas jis visada suktai kalba.

SKIRGAILA (Vartenbergui). Tavo draugas atviras vyras, o tu lapė ar gal dar kažkas apgaulesnis.

HENRIKAS MAZOVIETIS. Vilkas avinėlio kailyje.

VARTENBERGAS (atsistojęs, rūsčiai, užsigavęs). Kunigaikšti, tu užmiršti, kad aš esu riteris ir galingojo Ordino pasiuntinys.

SKIRGAILA (nusijuokęs). Aš pajuokavau, vokieti, o tu užsigavai. Ar aš negaliu juokauti, kaip kad tavo draugas juokauja? (Vartenbergas piktu žvilgsniu į kunigaikštį pasižiūrėjęs, iš lėto atsisėda; susiraukęs, rūstus, ima taurę, pila midaus ir geria). Ei, Starde. Kur tavo kankliai? Kodėl aš dar negirdžiu jūjų stygų balso? Ar gal tu pamiršai tas dainas, kuriomis audrinai mūsų širdis? Parodyk svetimtaučiams, kad ir mūsų šaly mokame daina pagerbti karžygio narsumą.

STARDAS (sėdėdamas gale skobnių). Valdove, jau nebeišgirsi mano kanklių. Tu žinai, kad aš juos sudaužiau

– nebereikalingi jie tau, su naujais draugais besilinksminančiam.

SKIRGAILA. Starde, ar tu pamišai? Nejaugi manai, kad mes, krikščionimis tapę, jau nemėgstame mūsų senų dainų? Be jų lietuvis nei vienos dienos gyventi nebegali.

STARDAS. Taip. Buvo laikai, kada daina lietuvį lydėjo nuo gimimo dienos iki kapo. Tada ji garsiai skambėdavo mūsų šaly. Dainuodavo tada vaidilos, dainuodavo kareiviai, dainuodavo artojai, dainuodavo seni ir jauni ir skaisčiosios mergelės. Tada viešpatavo dar rami linksmybė mūsų šaly, miškai ir girios, šilai ir šlaitai džiaugsmu dar šlamėjo. Dabar ir jie nutilo ir numirė, nebeskamba daina, nepritaria jai girių šlamėjimu: ten nebėra jau mūsų garbingų dievų.

SKIRGAILA. Sakau, tu pamišai, Starde! Ar užmiršai, kad esi krikščionis.

STARDAS (neigiamai kraipydamas galvą). Ne, kunigaikšti. Aš noriu gyventi, kaip kad mūsų seni tėvai gyvendavo, ir garbinti tuos dievus, kuriuos jie garbindavo. Aš tėvynei liksiu ištikimas, kad ir vienui vienas būsiu.

SKIRGAILA (sušukęs). Vaidila! (Rūsčiai). Tu perdaug pasitiki mano palankumu dainiaus vardui. Kad nepasielgtau su tavim, kaip su tuo, kuris Lietuvos valdovui nusidėjo.

STARDAS. Aš mirti nebijau, valdove. Man seniai metas dauson, nes čia nebeliko kas daryti.

SKIRGAILA (minutėlę žiūri į jį). Matau, tu šiandien daug išgėrei stipraus mano midaus. Aš noriu, kad tu man padainuotai apie garsius Mindaugo žygius, apie Gedimino, žuvusio nuo vokiečių rankos, darbus, apie kruvinas Kęstučio kovas, niekšiškai pasmaugto lenkų karaliaus, paniekinusio mano garbės žodį.

HENRIKAS MAZOVIETIS. Jis nusidėjo, stabmeldys dar bebūdamas. Krikščioniškojo dorumo šviesa dar nebuvo palietusi jo sielą.