Skirgaila37-39 psl. · apie 5 min.
Tarp dviejų pasaulių29% kūrinio
37 psl.

STARDAS (sėdėdamas gale skobnių). Valdove, jau nebeišgirsi mano kanklių. Tu žinai, kad aš juos sudaužiau

– nebereikalingi jie tau, su naujais draugais besilinksminančiam.

SKIRGAILA. Starde, ar tu pamišai? Nejaugi manai, kad mes, krikščionimis tapę, jau nemėgstame mūsų senų dainų? Be jų lietuvis nei vienos dienos gyventi nebegali.

STARDAS. Taip. Buvo laikai, kada daina lietuvį lydėjo nuo gimimo dienos iki kapo. Tada ji garsiai skambėdavo mūsų šaly. Dainuodavo tada vaidilos, dainuodavo kareiviai, dainuodavo artojai, dainuodavo seni ir jauni ir skaisčiosios mergelės. Tada viešpatavo dar rami linksmybė mūsų šaly, miškai ir girios, šilai ir šlaitai džiaugsmu dar šlamėjo. Dabar ir jie nutilo ir numirė, nebeskamba daina, nepritaria jai girių šlamėjimu: ten nebėra jau mūsų garbingų dievų.

SKIRGAILA. Sakau, tu pamišai, Starde! Ar užmiršai, kad esi krikščionis.

STARDAS (neigiamai kraipydamas galvą). Ne, kunigaikšti. Aš noriu gyventi, kaip kad mūsų seni tėvai gyvendavo, ir garbinti tuos dievus, kuriuos jie garbindavo. Aš tėvynei liksiu ištikimas, kad ir vienui vienas būsiu.

SKIRGAILA (sušukęs). Vaidila! (Rūsčiai). Tu perdaug pasitiki mano palankumu dainiaus vardui. Kad nepasielgtau su tavim, kaip su tuo, kuris Lietuvos valdovui nusidėjo.

STARDAS. Aš mirti nebijau, valdove. Man seniai metas dauson, nes čia nebeliko kas daryti.

SKIRGAILA (minutėlę žiūri į jį). Matau, tu šiandien daug išgėrei stipraus mano midaus. Aš noriu, kad tu man padainuotai apie garsius Mindaugo žygius, apie Gedimino, žuvusio nuo vokiečių rankos, darbus, apie kruvinas Kęstučio kovas, niekšiškai pasmaugto lenkų karaliaus, paniekinusio mano garbės žodį.

HENRIKAS MAZOVIETIS. Jis nusidėjo, stabmeldys dar bebūdamas. Krikščioniškojo dorumo šviesa dar nebuvo palietusi jo sielą.

38 psl.

SKIRGAILA (piktai į jį pažvelgęs). Taip, taip! Žinau. Tada jūs dar tik mokėte jį. (Stardui). Girdi, Starde. Palinksmink mane daina. Nejaugi Lietuvos valdovas turi jieškoti sau dainiaus kaip ir dievų svetimose šalyse?

STARDAS. Veltui liepi valdove: tu mano dainos vistiek nebeišgirsi.

SKIRGAILA. Aš matau, vaidila, tu šiandien nori likti mano priešu ir erzini mano kantrybę. Kodėl tu nenori man padainuoti? Kanklių neturi? (Ploja rankom tarnams, kurie stovi prie durų). Ei, tuojau suraskite ir atneškite Stardui kanklius.

39 psl.

SKURDULIS (pakyla iš vietos, eina į menės vidurį ir atsistojęs ties kunigaikščiu). Kodėl jis nenori nūnai tau dainuoti, (rodo į Stardą) klausi tu? Aš tau atsakysiu, kunigaikšti. Todėl, kad jūs paklausėt ir susibičiuliavot su žmonėmis, kurie buvo, yra ir visados bus pikčiausi mūsų priešai, ir tik jieško, kad galėtų mus pražudyti. Paklauskite, ką mes esame jiems pikto padarę, kad per juos mūsų žemė krauju paraudo, o dangus gaisrų gaisrais? Kuo mes jiems nusidėjome, kad per juos mūsų vaikai liko našlaičiais, o skaisčios mergelės paniekos motinomis? Aš, galingu dievų senas tarnas, savo akimi matęs visus jų piktus darbus, sakau tau, Lietuvos valdove, ir jums, bajorai: per juos dabar mūsų žemė nustos derliaus davusi, sodai – vaisių, o gyvuliai – priaugimų, o tie, kurie atsiras, tuojau žus. Per juos nutils mūsų šaly dainos, išnyks linksmybė, gedulu apsigaubs laukai, ir girios, nes pražūčiai save paskyrėte, pripažinę savo dievais piktų atėjūnų žiaurius dievus, kurie buvo, yra ir bus mūsų priešų dievai! Kodėl atsižadėjote senųjų mūsų gerų dievų, kurie niekuomet nėra jūsų nuskriaudę, niekuomet apvylę jūsų tėvų ir protėvių? Ką jūs pajusite, kai rūstusis Perkūnas prabils savo galingu balsu, nuo kurio sudrebės dangus ir žemė, jūsų butai, jūsų naujųjų dievų šventyklos, ir paklaus jus, kodėl nuo jų nusigręžėte, kodėl jį paniekinot, užgesinę jo amžinas ugnis? Ar gal laukiate, kad naujieji dievai jus apgintų nuo Perkūno rūstybės? Ką jūs pasakysite savo senelių ir prosenelių vėlėms, kurias jūs išvijote iš savo namų, iki šiol jų saugojamų, nustojote joms teikę nakties maistą? Kodėl tu, valdove, ir jūs, čia susirinkę bajorai, nesakote šitiems atėjūnams, kaip kad sakydavo jiems jūsų tėvai: eikite iš mūsų krašto, kraugeriai ir žiaurūs žmonės! Eikite drauge su savo dievais, plėšriais ir žiauriais kaip jus patys ir nekliudykit mums ramiai gyventi, kaip kad gyventi ir mes norime! (Pasižvalgęs aplinkui, linguodamas galvą). Bet jūs tylite ir puotaujate su jais, kaipo su bičiuliais ir savo draugais.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Skurdulio kalba puotoje tokia svarbi?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Krivis garsiai pasako tai, ką bajorai jautė, bet slėpė: lenkai ir vokiečiai „buvo, yra ir visados bus pikčiausi mūsų priešai“, o atsižadėjus senųjų dievų kraštui gresia nelaimės. Bajorai pritaria šūksniais „Šalin juos!..“ ir „Gėda mums, valdove!..“. Skirgaila turi juos nutildyti kumščiu į skobnis. Scena parodo, kad valdovas vienas: svetimieji juo nepasitiki, o savieji nesupranta jo pasirinkimo.

Rašiniui: TikėjimasTėvynėVienatvė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.