SKIRGAILA (piktai į jį pažvelgęs). Taip, taip! Žinau. Tada jūs dar tik mokėte jį. (Stardui). Girdi, Starde. Palinksmink mane daina. Nejaugi Lietuvos valdovas turi jieškoti sau dainiaus kaip ir dievų svetimose šalyse?

STARDAS. Veltui liepi valdove: tu mano dainos vistiek nebeišgirsi.

SKIRGAILA. Aš matau, vaidila, tu šiandien nori likti mano priešu ir erzini mano kantrybę. Kodėl tu nenori man padainuoti? Kanklių neturi? (Ploja rankom tarnams, kurie stovi prie durų). Ei, tuojau suraskite ir atneškite Stardui kanklius.

SKURDULIS (pakyla iš vietos, eina į menės vidurį ir atsistojęs ties kunigaikščiu). Kodėl jis nenori nūnai tau dainuoti, (rodo į Stardą) klausi tu? Aš tau atsakysiu, kunigaikšti. Todėl, kad jūs paklausėt ir susibičiuliavot su žmonėmis, kurie buvo, yra ir visados bus pikčiausi mūsų priešai, ir tik jieško, kad galėtų mus pražudyti. Paklauskite, ką mes esame jiems pikto padarę, kad per juos mūsų žemė krauju paraudo, o dangus gaisrų gaisrais? Kuo mes jiems nusidėjome, kad per juos mūsų vaikai liko našlaičiais, o skaisčios mergelės paniekos motinomis? Aš, galingu dievų senas tarnas, savo akimi matęs visus jų piktus darbus, sakau tau, Lietuvos valdove, ir jums, bajorai: per juos dabar mūsų žemė nustos derliaus davusi, sodai – vaisių, o gyvuliai – priaugimų, o tie, kurie atsiras, tuojau žus. Per juos nutils mūsų šaly dainos, išnyks linksmybė, gedulu apsigaubs laukai, ir girios, nes pražūčiai save paskyrėte, pripažinę savo dievais piktų atėjūnų žiaurius dievus, kurie buvo, yra ir bus mūsų priešų dievai! Kodėl atsižadėjote senųjų mūsų gerų dievų, kurie niekuomet nėra jūsų nuskriaudę, niekuomet apvylę jūsų tėvų ir protėvių? Ką jūs pajusite, kai rūstusis Perkūnas prabils savo galingu balsu, nuo kurio sudrebės dangus ir žemė, jūsų butai, jūsų naujųjų dievų šventyklos, ir paklaus jus, kodėl nuo jų nusigręžėte, kodėl jį paniekinot, užgesinę jo amžinas ugnis? Ar gal laukiate, kad naujieji dievai jus apgintų nuo Perkūno rūstybės? Ką jūs pasakysite savo senelių ir prosenelių vėlėms, kurias jūs išvijote iš savo namų, iki šiol jų saugojamų, nustojote joms teikę nakties maistą? Kodėl tu, valdove, ir jūs, čia susirinkę bajorai, nesakote šitiems atėjūnams, kaip kad sakydavo jiems jūsų tėvai: eikite iš mūsų krašto, kraugeriai ir žiaurūs žmonės! Eikite drauge su savo dievais, plėšriais ir žiauriais kaip jus patys ir nekliudykit mums ramiai gyventi, kaip kad gyventi ir mes norime! (Pasižvalgęs aplinkui, linguodamas galvą). Bet jūs tylite ir puotaujate su jais, kaipo su bičiuliais ir savo draugais.

BAJORŲ BALSAI.

– Ne, ne! Jie nėra mūsų draugai!..

– Težūna jie, piktieji kraugeriai!..

– Gėda mums, valdove!..

– Šalin juos!..

– Maloniau man sėdėti tėvo laidotuvėse, negu už vienų skobnių su jais kunigaikščio puotoje!

SKIRGAILA (pakilęs sudaužia kumščiu į skobnis). Tylėkite jūs!.. (Piktai dairosi aplinkui. Bajorai nurimsta. Tik kaikurie dar niauriai žiūri į kunigaikštį ir į svečius, barškindami pirštais į skobnis. Artimiausi kunigaikščiui bajorai sėdi, galvas nuleidę žemyn. Vartenbergas ir lenkai sumišę).

KELLERIS (Skarbekui). Na ką, kapišoninke? Ar tu moki taip ginti šventąją Bažnyčią, kaip šis surambėjęs stabmeldys savo netikrus dievus?

JONAS SKARBEKAS. Aš jai tarnauju šventa malda, o jūs žeminate savo išdidžiu žiaurumu.

KELLERIS (išdidžiai). Tylėk, kapišoninke. Aš Marijos Panelės šventojo Ordino riteris ir kryžiui tarnauju. Ne tu mane teisi!

VARTENBERGAS. Mums nėra čia teisėjų. Mus gali teisti tik Viešpats Dievas ir švenčiausioji Marija.

HENRIKAS MAZOVIETIS (tyliai). Teis ir teisdami pasmerks!..

V

Vilniaus Augštojoje pily, kambariuose, kur tapo apgyvendinta kunigaikštytė Ona Duonutė. Didelė menė; molinė asla ir pasieniais suolai, iškloti lokių kailiais; kampe skobnys, priešais suolelis. Kunigaikštytė sėdi pas skobnių kampą ir verpia. Su ja verpia dar kelios mergos. Verpdamos visos dainuoja.

Vai, pūtė, pūtė šiaurasai vėjelis,

Vai barė mane jaunasai bernelis,

Kad aš, mergelė, žodžio nelaikau,

Kad aš, jaunoji, jau kitą pamilau…

5Sprogo širdelė kaip sode liepelė,

Temė akelės kaip tamsi naktelė…

ONA DUONUTĖ (įėjus Oligei, liaujasi dainavus ir verpus). Tu buvai, tu matei jį? (Oligė linktelėja teigiamai galvą). Ką jis tau sakė? Žadėjo ateiti?