BAJORŲ BALSAI.
– Ne, ne! Jie nėra mūsų draugai!..
– Težūna jie, piktieji kraugeriai!..
– Gėda mums, valdove!..
– Šalin juos!..
– Maloniau man sėdėti tėvo laidotuvėse, negu už vienų skobnių su jais kunigaikščio puotoje!
SKIRGAILA (pakilęs sudaužia kumščiu į skobnis). Tylėkite jūs!.. (Piktai dairosi aplinkui. Bajorai nurimsta. Tik kaikurie dar niauriai žiūri į kunigaikštį ir į svečius, barškindami pirštais į skobnis. Artimiausi kunigaikščiui bajorai sėdi, galvas nuleidę žemyn. Vartenbergas ir lenkai sumišę).
KELLERIS (Skarbekui). Na ką, kapišoninke? Ar tu moki taip ginti šventąją Bažnyčią, kaip šis surambėjęs stabmeldys savo netikrus dievus?
JONAS SKARBEKAS. Aš jai tarnauju šventa malda, o jūs žeminate savo išdidžiu žiaurumu.
KELLERIS (išdidžiai). Tylėk, kapišoninke. Aš Marijos Panelės šventojo Ordino riteris ir kryžiui tarnauju. Ne tu mane teisi!
VARTENBERGAS. Mums nėra čia teisėjų. Mus gali teisti tik Viešpats Dievas ir švenčiausioji Marija.
HENRIKAS MAZOVIETIS (tyliai). Teis ir teisdami pasmerks!..
V
Vilniaus Augštojoje pily, kambariuose, kur tapo apgyvendinta kunigaikštytė Ona Duonutė. Didelė menė; molinė asla ir pasieniais suolai, iškloti lokių kailiais; kampe skobnys, priešais suolelis. Kunigaikštytė sėdi pas skobnių kampą ir verpia. Su ja verpia dar kelios mergos. Verpdamos visos dainuoja.
Vai, pūtė, pūtė šiaurasai vėjelis,
Vai barė mane jaunasai bernelis,
Kad aš, mergelė, žodžio nelaikau,
Kad aš, jaunoji, jau kitą pamilau…
Sprogo širdelė kaip sode liepelė,
Temė akelės kaip tamsi naktelė…
ONA DUONUTĖ (įėjus Oligei, liaujasi dainavus ir verpus). Tu buvai, tu matei jį? (Oligė linktelėja teigiamai galvą). Ką jis tau sakė? Žadėjo ateiti?
OLIGĖ (imdama verpstį). Sakėsi atvyksiąs, kai tik baigsiąs savo maldas. (Sėdasi už kuodelio). Ak, valdove, kad tu būtai mačiusi, kokis pas mus atvyko riteris iš vokiečių žemės! Augštas, stiprus kaip ąžuolas, gražus kaip bijūnėlis. Tokio mūsų jaunimo tarpe aš dar nesu mačiusi.
ONA DUONUTĖ. Vokiečiai pikti ir žiaurūs žmonės. Laimingas tasai, kurio akys niekuomet jų nėra mačiusios.
PIRMOJI MERGA. Geriau į juos nei nežiūrėti! Dar užkerės.
ANTROJI MERGA. Sužinosi tada, kas yra piktas vokietis!
OLIGĖ. Kaip jis gali būti piktas, Jei toks gražus, ir jo akys taip linksmai juokiasi?
JONAS SKARBEKAS (įėjęs sustoja vidury kambario). Tesie pagarbintas Jėzus Kristus.
ONA DUONUTĖ. Ir mes jį garbinam... (Atsistojusi). Aš tave liepiau pakviesti. Gal sutrukdžiau tavo maldą, šventasis vyre?
JONAS SKARBEKAS (sudėjęs maldingai rankas). Aš meldžiau Viešpatį Dievą, kad savo malone teiktųsi nuraminti ir apšviesti tavo sielą.
ONA DUONUTĖ. Tu visuomet ramindavai mane, o kai nustodavau vilties, bardavai. Bet nūnai, šventasis vyre, nusiminimas vėl apgaubė mano širdį.
JONAS SKARBEKAS (kraipydamas galvą ir pakėlęs akis augštyn). Negerai, dukra Kristuje, negerai. Melskis ir prašyk Dievą, ramybės šaltinį, tegrąžina vėl ją tavo širdžiai.
ONA DUONUTĖ (atsisėsdama). Negaliu melstis, šventasis vyre. Tu sakei, kad mano likimas tuoj pasikeisiąs, kai tik atvyksią gerosios karalienės pasiuntiniai. Jie jau seniai atvyko, o aš vis dar vargstu nelaisvėje.
JONAS SKARBEKAS (prieidams arčiau). Nenustok vilties, dukrele, ir teramina tavo širdį Viešpats Dievas, visų nuskriaustųjų gerasis tėvas.
ONA DUONUTĖ. Jie turėjo užtarti mane geru žodžiu. Ar jau kalbėjo jie su žiauriuoju šios pilies valdovu?
JONAS SKARBEKAS. Kalbėjo bet... (Sudėjęs rankas ir pakėlęs akis augštyn). Atkaklus kunigaikštis Skirgaila, ir sunku palenkti jo širdis. Aš buvau įkalbėjęs karaliaus pasiuntinius užtarti tave, bet Augščiausiasis likimo Sprendėjas neleido mums surasti kelio į kunigaikščio Skirgailos širdį ir protą.
ONA DUONUTĖ (sudėjus rankas ant kelių, liūdnai). Nejaugi nebėra man vilties?
JONAS SKARBEKAS (šalia jos stovėdamas). Viltis pas Viešpatį Dievą, dukrele. Jo sprendimai mums, mirtingiesiems žmonėms, nežinomi, neįmanomi. Galgi tavo labui leido jisai patekti tau į kunigaikščio Skirgailos rankas.
ONA DUONUTĖ. Mano labui?
JONAS SKARBEKAS. Tavo labui, dukrele. Taip mano vyskupas Henrikas. Nors jis jaunas amžiumi, bet gilus jo protas moka atspėti Dievo sprendimą, kurį jis pats, savo asmeniu, nori tau pareikšti.
ONA DUONUTĖ (sudėjus rankas, nekantriai). Ak, Dieve tu mano! Jau man pritrūko kantrybės laukti, kadagi pagaliau pasibaigs mano vargas.
JONAS SKARBEKAS (atsisėsdamas salia jos). Dievas gerai žino, ką daro. Tokis jo šventas noras, dukrele, ir mes visi turim pasiduoti, ką mums skiria jo šventa ranka. (Atsidusęs). Žmogaus protas siauras, ir siela jo nekantri, bet Dievo Apvaizda geriau žino, kas iš mūsų išganymui naudinga...
ONA DUONUTĖ (nekantriai, nutraukdama). Ar pasiuntei mano laiškus Mozūrų kunigaikščiui?
JONAS SKARBEKAS. Aš juos įteikiau garbingajam vyskupui Henrikui, lenkų karaliaus pasiuntiniui.
ONA DUONUTĖ (sumojus rankom). Ak, tu Dieve mano! Aš gi prašiau tave tiesiog nusiųsti Mozūrų kunigaikščiui. Juk jis vienintelė mano viltis.
JONAS SKARBEKAS. Mozūrų kunigaikštis nei žingsnio nežengs be garbingo lenkų karaliaus pritarimo. O vyskupas Henrikas žymus karaliaus patarėjas. Kaip jis nutaria, taip būna.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Skurdulio kalba puotoje tokia svarbi?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Krivis garsiai pasako tai, ką bajorai jautė, bet slėpė: lenkai ir vokiečiai „buvo, yra ir visados bus pikčiausi mūsų priešai“, o atsižadėjus senųjų dievų kraštui gresia nelaimės. Bajorai pritaria šūksniais „Šalin juos!..“ ir „Gėda mums, valdove!..“. Skirgaila turi juos nutildyti kumščiu į skobnis. Scena parodo, kad valdovas vienas: svetimieji juo nepasitiki, o savieji nesupranta jo pasirinkimo.
Rašiniui: TikėjimasTėvynėVienatvė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.