ONA DUONUTĖ (nekantriai). Ak, tu nepažįsti Mozūrų kunigaikščio! Jis manęs neapleis nelaimėje... Vėl, juk mudu susižadėję karaliaus pritariami.

JONAS SKARBEKAS. Taip, taip, dukrele! Bet (dievobaimingai akis augštyn pakėlęs) Dievo sprendimai neįmanomi, neįspėjami.

ONA DUONUTĖ. Ką tu nori pasakyti? (Neramiai). Sakyk, tu žinai blogas man naujienas?

JONAS SKARBEKAS (paėmęs ją švelniai už rankos). Tikėk Viešpačiu Dievu, kuris tau vien gero nori, dukrele! Atsimink, kad nei viena tavo ašara veltui nepražus Jo akyse. Visi tavo vargai angelo sargo šventa rankele lieka įrašyti į dangaus gyvenimo knygą.

ONA DUONUTĖ (atsistojusi, nekantriai atitraukdama ranką). Tu slepi nuo manęs kažką baisaus. Nekankink mano sielos, šventasis vyre, sakyk visa, ką žinai.

JONAS SKARBEKAS (kraipydamas neigiamai galvą). Aš dar nieko nežinau, dukrele. (Atsistodamas). Tik, juntu, tavo angelas sargas kušta man į ausį savo nekaltom lūpelėm, kad tau Dievo lemta atlikti didelis ir svarbus darbas.

HENRIKAS MAZOVIETIS (duryse, triukšmingai). Pasilikite už durų ar eikite sau, ponai, kur norite; kol kas judu man nesate reikalingi.

JONAS iš BYCHOVO (už durų). Gerai, pone, mes eisime sau.

HENRIKAS MAZOVIETIS (atsigręžęs į kunigaikštytę). Ramybė tavo sielai. Pax tibi et animae tuae. (Priėjęs arčiau, laimina kunigaikštytę. Ji bučiuoja jam ranką, o jis, padėjęs kairiąją ranką jai ant galvos). Ką aš matau? Akys ašarotos, veidas nusiminęs!.. Džiaugtis tau reikia, ne liūdėti, kad Amžinasis Dievas atkreipė į tave savo dėmesį.

ONA DUONUTĖ (pakėlus galvą). Aš neužsitarnavau Dievo malonės, jei mane ištiko tokia nelaimė.

HENRIKAS MAZOVIETIS. Ar tu žinai, kad tai nelaimė? Aš tau sakau, kad džiaugtis turi, laimėjusi tokią Dievo malonę! Garbingiausios pasaulio moterys pavydės tau!