ONA DUONUTĖ (neigiamai kraipydama galvą). Ne, šventasis vyskupe, tu man neįkalbėsi! Kokia gi didesnė dar nelaimė gali ištikti mergelės širdį?

HENRIKAS MAZOVIETIS (sudėjęs rankas ant krutinės, rūsčiai). Kaip drįsti priešintis ir netikėti manim, kuris esu tau Dievo sprendimų skelbėjas? A? Nusišluostyk ašaras ir atkalbėk su kunigu Jonu „Te Deum laudamus“... (Į mergas). O jūs, kregždutės, dumkite lauk ir nedrįskite grįžti, jei pragaro bijote, kol aš su kunigaikštyte čia kalbėsiu. (Kryptelėjęs joms galvą). Na, greičiau!.. (Mergos pakyla ir žiuri į kunigaikštytę; toji galvos linktelėjimu duoda suprasti, kad išeitų; mergos išeina).

ONA DUONUTĖ. Kalba tavo man neaiški, šventasis vyskupe. Ko verkti ir aimanuoti turiu, aš žinau, bet kodėl turiu džiaugtis, mano širdis nenujaučia. Ar gal Skirgaila leido man vykti, kur aš noriu?

HENRIKAS MAZOVIETIS. Niekur tau vykti nebereikia. Čia atliksi, kas tau Dievo lemta. Tau skirta užbaigti mūsų šventos karalienės darbas. Supranti? Ar tai ne laimė, ne garbė, ne džiaugsmas nusipelnyti tokios malonės?

ONA DUONUTĖ. Nenumanau, apie ką kalbi, kokis darbas būtų Dievui reikalingas, kurį ne vyras, bet moteris turėtų atlikti? (Eina į skobnis).

HENRIKAS MAZOVIETIS (sekdamas ją ir atsisėsdamas). Pakreipti į Dievą ir šventą mūsų tikybą Lietuvos valdytojo sielą, kurios Dievo malonė dar nėra palietusi. Supranti dabar?

ONA DUONUTĖ (stovėdama salia skobnių). Nesuprantu, bet juntu, kad nesi mano draugas.