SKIRGAILA (žengdamas į priekį, Skarbekui). Aš nekartoju savo žodžių: girdi, pope. (Skarbekas nusilenkia kunigaikštytei ir Skirgailai ir išeina. Skirgaila eina į skobnis, sėdasi kitame jų kampe ir galvą rankom paremia; jis niaurus; Ona Duonutė sėdasi pas verpstį. Į ją pažvelgęs). Atėjau sužinoti, kaip jautiesi mano pily?
ONA DUONUTĖ (stengdamasi ramiai kalbėti). Ačiū tau, Lietuvos valdove. Aš pasiilgau gimtojo namo ir savo artimų žmonių. Aš laukiu, kad man lesi vykti Lydon?
SKIRGAILA. Kam tau Lydon vykti? Tu ten būsi viena. Negera moteriai gyventi vienai: ją gali nuskriausti, kas panori.
ONA DUONUTĖ. Aš nieko nebijau, kunigaikšti. Aš turiu daugel draugų, kurie mane myli.
SKIRGAILA (niauriai, taršydamas kairiąja ranka barzdą). Tavo draugai – ne mano draugai: aš jais nepasitikiu. Gyvenk čia. Lietuvos valdovų pilis Vilniuje – puikiausia visoje Lietuvoje pilis. Kiekvienam garbinga joje viešnagėti.
ONA DUONUTĖ (pažvelgdama į jį). Taip, Jei ši pilis nėra svečiui kalėjimu.
SKIRGAILA (iš paniūrų į ją pažvelgdamas, įsiremdamas kairiąja ranka šonan). Kas nenori joje gyventi kaipo svečias, tas gali pasilikti čia kaliniu.
ONA DUONUTĖ (liovusi verpti ir sudėjus rankas ant kelių). Kunigaikšti, nejaugi tu nori prievarta mane čia laikyti?
SKIRGAILA. Ne, bet tu pati pasiliksi čia, kol aš to noriu.
ONA DUONUTĖ (atsistojus, drąsiai). Tu užmiršti, Lietuvos valdove, kad aš turiu galingus užtarėjus! Jie neleis tau manęs skriausti. Brolis tavo, lenkų karalius Jogaila, galingas! Jis ir Mozūrų žemės kunigaikštis – sugebės mane apginti nuo tavo prievartos.
SKIRGAILA (irgi atsistodamas). Gerai, kad tu nesisieloji ir drąsiai kalbi. Aš mėgstu drąsius, ir todėl tu man dar labiau patinki. (Atsirėmęs rankom į skobnis). Kadangi savųjų tarpe nesuradai sau tinkamo vyro, svetimajam gi aš tavęs neatiduosiu, tai mano žmona būsi.
ONA DUONUTĖ. Tavo žmona? (Išdidžiai). Aš ne vergė tavo, nors kalinė. Būsiu to, kam esu pasižadėjusi. Bet tavo žmona (neigiamai kraipydama galvą, tvirtai) niekados!..
SKIRGAILA (tvirtai). Kas man darbo, kad jau esi kam žadėjusi! Aš myliu Lietuvą ir skaldyti jos dalimis niekam neleisiu, nei tau, nei broliui Jogailai, nei Kęstučio sūnui! Jegu žinotau, kad jie geriau sugebės jos garbę išlaikyti, aš užleistau jiems savo vietą. (Nuleidęs galvą, iš paniūrų pažvelgęs į kunigaikštytę). Bet kol aš to nežinau, aš niekam neužleisiu čia nei vienos pėdos. Aš gero noriu tiems, kurie čia gyvena, ir siekiu jo, kaip moku.
ONA DUONUTĖ (atsisėsdama vėl). Jei tu visiems nori gero, kodėl man gamini nelaimę visam amžiui? Ar aš tau esu kada pikta padariusi? (Ramiai ir išdidžiai). Pasilik sau Lydos valstiją, tik leisk mane pas mano sužadėtinį.
SKIRGAILA. Kad jis, gavęs tave, pareikalautų Lietuvoje dalies kaipo tavo kraičio? Ne, to niekuomet nebus. (Eidamas išilgai kambario). Tu būsi mano žmona ir todėl, kad tu ir tavo globėjai to nenori. Žinok, kad šitas namas – tavo namas, ir kito nebeturėsi. (Priėjęs prie durų susilaiko ir, kumščiu pasmakrę parėmęs, stovi).
ONA DUONUTĖ. Dieve tu mano brangusis, kam gi aš patekau į rankas?
SKIRGAILA (atsigręždamas į ją). Lietuvos kunigaikščiui, kuriam šalies likimas rūpi daugiau, negu tavo laimė.
ONA DUONUTĖ (sudėjus rankas, maldaujamai). Kunigaikšti, juk aš našlaitė esu. Nejaugi mane skriausi? Pasigailėk manęs, ir pasigailės tavęs gailestingasis Dievas sunkioje tau valandoje.
SKIRGAILA. Aš netikiu Dievo gailestingumu ir niekuomet jo nepanorėsiu. Visas vargas, kuris ištiko mūsų kraštą, nuo jo priklauso. Jis pavydus ir nuolat kovoja su kitais dievais, ir todėl per jį nėra žmonėms gyvenimo žemėje. Kol apie jį nebuvo girdėti pas mus, gera buvo mūsų šaly. Tai sako mūsų dainos ir senų amžių padavimai. (Prieina į skobnis, atsisėda ant suolo ir, barbindamas pirštais į stalą, niauriai). Gaila, kad aš ne dievas ir negaliu su juo kalaviju susiremti: lengviau tuomet gyventų žmonės pasauly.
ONA DUONUTĖ (sumojus rankom). Dabar aš matau, kad esu pražuvusi. (Per ašaras). Teprablaivina tave Viešpats Dievas ir suteikia tavo širdžiai paguodos. (Uždengia rankom veidą ir verkia striūbaudama). Pasigalėk savo sielos ir manęs, kunigaikšti!..
SKIRGAILA (kurį laiką tyli, žiūrėdamas į ją). Negerai darai, kad verki ir prašai. Bark mane, keik, bet neverk ir neprašyk. Aš to nemėgstu.
ONA DUONUTĖ. Kaip aš neverksiu, jei tu pražudyti mane nori? Mano nelaimė nesuranda tavo širdy užuojautos.
SKIRGAILA. Aš esu matęs didesnių nelaimių, ir todėl tavoji manęs nejaudina. Tu – garsios Lietuvoje giminės duktė, tavo protėviai gynė Punios pilį, kur visi žuvo iki vieno – vyrai, moterys ir vaikai. Jie nusižudė, kad tik nepatektų priešui į rankas. Aš noriu, kad ir tu tokios narsios sielos būtai kaip tos moterys, kurios ten žuvo.
ONA DUONUTĖ. Jos buvo stabmeldės! Mums Dievas draudžia tai daryti.
SKIRGAILA. Taip, taip! Aš buvau užmiršęs, kad tavo gyslose lenkų kraujas. Matyti, ir širdis tavo lenkiška. Geriau turėti vilko, vokiečio, nekaip lenko širdis. Lenkų tarpe daugel stiprių ir narsių vyrų, bet jų moterys bailios ir silpnos.
ONA DUONUTĖ. Kunigaikšti, aš vien tavo kilnumu tikėjau, ir tik šioji mintis palaikė mano jėgas. Kam atėmei man šitą paskutinę viltį, kam privertei mane nusiminti?
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Skirgaila nusprendžia vesti Oną Duonutę?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Svarbiausia priežastis yra valstybė: „Aš myliu Lietuvą ir skaldyti jos dalimis niekam neleisiu“. Jei Ona ištekėtų už Mozūrų kunigaikščio, šis galėtų pareikalauti Lietuvos dalies „kaipo tavo kraičio“. Prie to prisideda išdidumas ir priešiškumas jos globėjams: „Tu būsi mano žmona ir todėl, kad tu ir tavo globėjai to nenori.“ Jam patinka ir Onos drąsa, tačiau pats jis prisipažįsta, kad šalies likimas jam rūpi „daugiau, negu tavo laimė“.
Rašiniui: ValdžiaTėvynė
2. Kaip Skirgaila pats apibūdina savo bėdą pokalbyje su Ona?
Rašiniui: ValdžiaVienatvė
3. Kokiais argumentais Skirgaila abejoja krikščionių Dievo gerumu?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Jis sako, kad visas vargas atėjo į kraštą su naujuoju Dievu: šis esąs „pavydus“ ir kovojąs su kitais dievais. Lietuvius jam nusilenkti privertė „kalaviju ir ugnimi“, todėl Skirgaila jaučiasi niekšas, viešai jam nusilenkdamas. Jis klausia, kodėl lietuviai, garbindami senuosius dievus, nežudė gudų ir nedegino jų miestų, o žmonės, vadinantys savo Dievą geru, taip elgėsi su lietuviais. Tada sugriaudžia, ir Skirgaila tai laiko Perkūno ženklu, kad šis „dar neapleido nedėkingos Lietuvos“.
Rašiniui: TikėjimasIstorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.