JONAS iš BYCHOVO. Pasveikinau jį žodžiu ir galvos linktelėjimu, kaip riteriui dera, o jis į mane vos pažvelgė iš paniūrų, lyg aš būtau ne bajoras, ne riteris, kuris jau seniai aukso pentinus ir riterio juostą dėvi. (Grasinamai). E, kad jis ne valdovas būtų! Pamokinęs būtau, kaip jam dera senas kareivis pagerbti.

HENRIKAS MAZOVIETIS. Ir tu, riteri, jam nieko nepasakei?

JONAS iš BYCHOVO. Ką aš galėjau pasakyti, jei jis net nesustojo, mane pamatęs? (Krūptelėjęs pečiais). Kažką sumurmėjo praeidamas, matyti, savąja kalba, kurios nei vienas tikras krikščionis negali suprasti.

ZINDRAMAS iš MAŠKOVICŲ. Žmoniškai jis gal ir nemoka kalbėti. (Sumojęs ranka). Laukinė tai, pone, šalis!..

HENRIKAS MAZOVIETIS (pašokęs iš vietos ir sudaužęs kumščiu į skobnis). Kodėl nesustabdei ir nepareikalavai, kad jis mus tuojau priimtų su derama pagarba ir tuo atitaisytų savo apsileidimą?.. (Nusigręžęs nuo jo). Bet ne! Jūs ir tokio menkniekio nesugebate... Prabilti žmoniškai, kur reikia, nemokate...

JONAS iš BYCHOVO. Kalbėti aš tikrai nemoku: ne pamokslininkas, ne vienuolis esu, bet riteris. Su kirviu gi ašį jam kelio pastoti jo pily negalėjau.

HENRIKAS MAZOVIETIS (vis labiau įtūždamas žingsniuoja vėl išilgai kambario, užupakal rankas sunėręs. Su panieka). Ką jūs galite? Nieko negalite, tik vienas vargas su jumis! Išmintingas žodis, kur tinka, pasakyti – tai ne kalaviju pamatažgoti... (Su paniekos šypsena). E, riteriai...

ZINDRAMAS iš MAŠKOVICŲ (tvirtu balsu). Neprotingas ir nedoras tas žmogus, kas jis bebūtų, nors ir augštos kilmės dvasininkas, kuris ant riterių luomo loja!

HENRIKAS MAZOVIETIS (ties Zindramu sustojęs, piktai). Skaitykis su žodžiais. Užmiršai, su kuo kalbi.