Skirgaila50-52 psl. · apie 5 min.
Tarp dviejų pasaulių39% kūrinio
50 psl.

SKIRGAILA (kiek patylėjęs). Tu tiesą sakai, aš nevertas esu pagarbos. (Lyg susimąstęs). Aš visuomet noriu gero, bet nemoku jo pasiekti. Ką aš manau, kad gera yra, visuomet pasirodo, kad pikta, ir todėl nusiminimas mane graužia, ir todėl aš geriu. Aš matau, kad bloga gyventi pasauly, bet kas tuo kaltas, aš nenumanau. Aš norėtau panaikinti visa, kas yra pikta, ir nežinau kaip. Man sunku taip kalbėti su tavim, kaip aš kalbu, bet kaip kitaip pasielgti, aš nežinau.

ONA DUONUTĖ. Teprablaivina Viešpats Dievas tavo ramybės netekusią sielą! Nedaryk man pikto, jei tu jo nepakenti! Leisk man vykti namo, ir aš melsiu Viešpatį Dievą, kad jis suteiktų ramybę tavo širdžiai.

SKIRGAILA. Gerai, melskis, jei nori, bet čia. Perkūnas manęs neišgirs, o kitiems dievams melstis aš nenoriu. Aš ir be to esu niekšas, kad žmonių akivaizdoje priverstas esu garbinti nepakenčiamos tautos piktą ir neteisingą dievą, todėl, kad per jį krauju paplukusi mūsų Lietuva, kad kalaviju ir ugnimi privertė mus jam nusilenkti. (Pažvelgęs į ją). Ir dar kalba, kad aš turiu jį geru dievu vadinti!

ONA DUONUTĖ (sugniaužus rankas). Dieve mano brangiausiasis, ką jis kalba?!. Ir kokia aš nelaiminga – aš nemoku įtikinti tavęs, kad jis geras Dievas. Kunigaikšti, pasikalbėk su lenkų dvasininkais. Jie visa žino, jie visa išmano: jie tau išaiškins.

51 psl.

SKIRGAILA. Lenkų popai? (Nusišypsojęs). Jie vergai, ir meluoja kaip vergai savo viešpačio naudai, ar gal ir jie nieko nenusimano. (Galvą nuleidęs, niauriai). Jeigu tavo smirdas, tave paniekinęs, pikta tau darytų mano akyse, aš jį geležiniais pančiais prirakintau, su šunimis pasodintau, ir būtų jam iš manęs šuns garbė. O mes gi kaip pasielgėm? Paniekinom savo dievus, pikta jiems darom, bjaurinam jų buveines – šventus ąžuolynus, kuriuos garbino mūsų tėvai. (Iš paniūrų į ją žiūrėdamas). Pasakysi, kad mes gerai elgiamės, nes darom, ką liepia mums naujas dievas. (Sudaužęs ranka į skobnis). Tu lietuvaitė, nejaugi tu nenuvoki, kad jis niekšingas dievas ir begėdiško darbo iš mūsų reikalauja!

ONA DUONUTĖ (atsistojus). Jis geras, kunigaikšti! Savo motinos siela siekiu, kad geras. Tik pikti žmonės nesielgia, kaip jis liepia. (Laužydama rankas). Ak, Dieve augščiausiasis, kadėl gi aš nemoku tavęs įtikinti!..

SKIRGAILA. O kas jam kliudo paversti juos gerais, jei jisai visa gali? Argi mes, garbindami senuosius dievus, žudėme gudus, deginom jų kaimus ir miestus, kai jie patekdavo mūsų globon? Kodėl gi mes nesielgėm taip bjauriai su kitais, kaip elgėsi su mumis tie žmonės, kurie jį vadina savo geruoju dievu, ir dar sako, kad jo valią pildydami taip elgiasi?.. (Matydamas, kad kunigaikštytė nori prabilti, neigiamai kraipo galvą ir modamas ranką). Nekalbėk man! Tu moteris, tu nieko nenusimanai. (Atsikeldamas). Bet aš visdėlto tikiu, kad atsiras jėga, kuri nugalės šitą dievą, bet kas ji, kur yra, ir kaip tatai įvyks, aš nežinau. O, jeigu aš žinotau! (Toli sugriaudė).

ONA DUONUTĖ (prieidama į Skirgailą, iškilmingai). Girdi, kunigaikšti, rūstų Augščiausiojo ženklą! Nepiktžodžiauk, kad Dievas savo rūstybėje neišgirstų tavo piktų kalbų.

52 psl.

SKIRGAILA (atsigręždamas į ją). Tai Perkūnas pakėlė savo rūstų balsą! Davė ženklą, kad jis dar neapleido nedėkingos Lietuvos, kad dar sugrįš į savo unksnėtus ąžuolynus! (Nusigręžęs, tvirtai). Tu atmink, ką aš tau sakiau, ir būk pasirengusi...

ONA DUONUTĖ. Ir nebėra vilties, kad tu pakeisi savo nusistatymą?

SKIRGAILA (išeidamas). Nėra ir būti nebus.

ONA DUONUTĖ (pravirkdama). Vai, kokia aš nelaiminga!..

VI

Toji pati trečiojo vaizdo menė. Daugaila ir Jonas iš Bychovo sėdi pas skobnis. Įeina Jonas Skarbekas ir atsisėda tolėliau ant suolo.

DAUGAILA. Na, lenke, kaip tau sekasi pas mus? Ar patinka tau mūsų šalis?

JONAS iš BYCHOVO. Mūsų didysis karalius, daugelio kraštų viešpats, pasiuntė mus į savo brolį su svarbiaisiais reikalais. Bet jau dvi savaiti sėdim, ir mūsų galva, vyskupas Henrikas, vis dar negali pasikalbėti su jūsų kunigaikščiu.

DAUGAILA (atsirėmęs į skobnis). Taip... Mūsų valdovas nemėgsta lenkų, labai nemėgsta. Ir savo broliui, lenkų karaliui, ne draugas jisai. (Atsilošęs į sieną). Ar tiesa, kad jūsų karalius besirengiąs kariauti su mumis? Ką gi, jis dabar visai lenkas tapo. Patsai gimdytojas, senis Algirdas, manau, jo dabar jau nebepažintų.

JONAS iš BYCHOVO (raitydamas ūsus). Gali būti, kad rengiasi. Kai brolis, kuris iš jo rankos valdo Lietuvą, nepanorės karaliaus klausyti, gali visaip būti, net karas gali kilti.

DAUGAILA. Mes irgi nieko prieš neturime su jumis susiremti gavę. (Irgi raitydamas ūsus). Nuobodžiausi dabar kareiviui laikai: su lenkais kariauti negalima, su totoriais negalima, su vokiečiais irgi nebegalima. Kam gi mes kalavijus nešiojame? Tuoj moterys ims mus pajuokti.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip Skirgaila pats apibūdina savo bėdą pokalbyje su Ona?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: ValdžiaVienatvė

2. Kokiais argumentais Skirgaila abejoja krikščionių Dievo gerumu?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Jis sako, kad visas vargas atėjo į kraštą su naujuoju Dievu: šis esąs „pavydus“ ir kovojąs su kitais dievais. Lietuvius jam nusilenkti privertė „kalaviju ir ugnimi“, todėl Skirgaila jaučiasi niekšas, viešai jam nusilenkdamas. Jis klausia, kodėl lietuviai, garbindami senuosius dievus, nežudė gudų ir nedegino jų miestų, o žmonės, vadinantys savo Dievą geru, taip elgėsi su lietuviais. Tada sugriaudžia, ir Skirgaila tai laiko Perkūno ženklu, kad šis „dar neapleido nedėkingos Lietuvos“.

Rašiniui: TikėjimasIstorija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.