DAUGAILA. Ką gi, kunigaikštis tuoj čia bus; pasakyk jam, ką turiu sakyti. Jis liepė man čia jo laukti – medžioti rengiamės. Jei nūnai su juo nepasimatysi, negreitai progos susilauksi, lenke.
JONAS iš BYCHOVO. Mes čia ir esame, kad su juo susitiktume. Štai Jonas Skarbekas, kaipo mokąs gražiai ir protingai kalbėti, užkalbins jį, kol aš pašauksiu vyskupą Henriką.
DAUGAILA. Kam šauksi tą jauniklį? Pats su kunigaikščiu kalbėk – tave jis geriau supras.
JONAS iš BYCHOVO. Tiesa, vyskupas jaunas ir mažai gerbia žilą plauką. Bet protas jo gilus.
DAUGAILA. Jis – karštas ir nesusivaldo kalboje. Kur reikia žodžio, jis taria dešimts. Ilga kalba visados reikalui kenkia.
SKIRGAILA (staiga įeina greitu žingsniu. Pamatęs vienuolį, susilaiko vidury menės). Kokia nelaimė! Kur žengiu, ten ar vokietis su kryžiumi, ar lenkas. Savo pily nerandu, kur nuo jų pasislėptau. (Nusigręžęs į vienuolį). Eik šalin, pope, tu mane dabar trukdai...
JONAS SKARBEKAS (atsistodamas). Šviesiausiasis kunigaikšti, aš turiu...
SKIRGAILA. Eik šalin, sakau, tu man dabar nereikalingas. Neturiu laiko. Kai ateis metas, aš pašauksiu tave. Daugaila, visa paruošta?
DAUGAILA (atsistojęs). Taip, šviesiausiasis valdove.
SKIRGAILA. Kas šitas žmogus? (Rodo į Joną iš Bychovo).
JONAS iš BYCHOVO (atsistojęs). Lenkų riteris Jonas iš Bychovo, šviesiausiasis kunigaikšti. Vienas tavo brolio pasiuntinių. Jis laukia mūsų skubiai pargrįžtant.
SKIRGAILA (šonu į ji nusigręždamas). Taip, pamenu. Brolis gali palaukti. Kalbėsim kitu metu, dabar aš užimtas... (Jonas iš Bychovo, nusilenkęs kunigaikščiui, išeina. Daugailai). Paliepk tuojau visiems susirinkti Žemosios pilies kieme. Kai susirinks, praneši man. (Jonui Skarbekui). Matai, jisai išėjo, o ko tu lauki?
JONAS SKARBEKAS. Aš lieku čia ir būsiu, kol mane išklausysi, šviesiausiasis kunigaikšti.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Skirgaila elgiasi su lenkų dvasininkais šeštajame paveiksle ir ką atsako į Voluinės ir Podolės reikalavimą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Su Skarbeku jis ginčijasi apie dievus: tėvas garbino Perkūną, motina garbino „savo gudišką dievą“, chanas garbina savo, tai kodėl tik vienas tikras? Jis net pasako: „Stardas doresnis už mus“. Kai Henrikas pareikalauja Voluinės ir Podolės kaip Jogailos kraičio, Skirgaila išjuokia sandėrį: „Norite man parduoti Lydos kunigaikštytę už Voluinės ir Podolės žemes.“ Galiausiai atkerta: „Valdovas Lietuvos aš, ne brolis.“ ir „Lietuvos žemių nei vienos pėdos negausite, lenkai.“
Rašiniui: ValdžiaTėvynė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.