KELLERIS (šypsodamasis). Tu pasimelsk, dievobaimingasis broli ir kilnusis riteri. Teisingo malda juk daugel sveria pas Dievą. (Nusijuokęs). O aš tuo laiku pasimelsiu grakščiai kievietei: ji juk sargas mūsų paukštytės. Eik dabar, kilnusis broli: aš girdžiu jos žingsnius. (Nusišypsojęs). Nekliudyk man gerą darbą atlikti. (Paduoda Vartenbergui skraistę ir šalmą. Kai tasai išeina, grįžta į skobnis ir atsistoja; kuriam laikui praslinkus, įeina Oligė. Ji sustoja duryse ir, lyg svyruodama, ar žengti pirmyn ar ne, dairosi į vidų, laikydamasi dešiniąja durų rankelės). Aš čia, mano balandėle. Aš tavęs jau seniai laukiu. (Eina su ištiestom rankom).

OLIGĖ (puldama jam ant krūtinės). Mielasis mano! (Kelleris apkabina ją ir, prispaudęs prie krūtinės, bučiuoja). Aš negalėjau anksčiau. Aš bijojau, kad nepastebėtų kas. (Prisidėjusi pirštą prie lūpų, klausosi).

KELLERIS. Būk rami, mano mieloji, čia niekas neužeis. (Veda į lovą, kur sėdasi, ir sodina ją ant kelių). Tu ilgam atėjai? Kaip praeitą vakarą, visą naktį liksi... Tiesa?..

OLIGĖ. Negaliu, mielasis. Aš tik neilgam laikui. Bijau!.. Pastebės, apkalbės...

KELLERIS (glamonėdamas ją). Aš tavęs neatleisiu dabar. Kaip praeitą naktį liksi, gerai? (Žiūri jai į akis).

OLIGĖ (atstumdama jo ranką). Negniaužk taip krūtų: man skaudu. (Nušokus nuo kelių, sėdasi šalia; imdama ji už rankų). Negaliu nūnai, brangusis berneli! Aš tik valandėlei. Nekalbėk, tylėk!.. (Uždengia jam delnu burną). Ryt, ryt visą naktį aš tavo. Nūnai aš turiu kunigaikštytei tarnauti. Jos prieškambary nūnai turiu budėti. Tik ryt vakarą būsiu laisva.

KELLERIS (suėmęs jos abi rankas, savo delnuose gniauždamas, žiuri jai į akis). Tu mane rytoj įleisi kunigaikštytės kambarin. Gerai?.. (Glaudžia jos ranką į savo krūtinę).

OLIGĖ (nustebusi). Kunigaikštytės kambarin? Ko tau ten reikia?

KELLERIS. Aš turiu pamatyti kunigaikštytę. Man labai svarbu!.. (Bučiuoja ją). Mano balandėle!

OLIGĖ (atsitraukdama, bet palikdama savo rankas jo delnuose). Kam tau jos reikia? Tu nenumanai, kokis kiltų pavojus tau, jai ir man, kunigaikščiui sužinojus.

KELLERIS (paleidęs jos rankas). Tavo dalykas saugotis, o manim nesirūpink. Aš tam juk kalaviją nešioju, kad pavojaus nesibaidytau.

OLIGĖ. Tavo kalavijas negelbės nei tau, nei mums, berneli. Tu dar nepažįsti mūsų valdovo. (Uždengia delnais veidą). Vai, jei jis sužinotų! Gyvą žemėn lieptų pakasti...

KELLERIS. Turi pasistengti, kad jis nieko nesužinotų. (Paėmęs ją vėl už rankų ir nusilenkęs žiuri jai į akis). Užkerėk jį savo gražiom akutėm, ir jis nieko nepanorės žinoti pasaulyje, kaip dabar aš.

OLIGĖ (lyg nusigandusi). Jį? Temyli mane Dievas ir saugo nuo jo meilės. (Žegnojasi). Nelaiminga būtų toji mergelė, į kurią jis atkreiptų savo dėmesį. Geriau mirti, nekaip jam patikti. Vėlgi aš tave pamilau, tave vieną, berneli!..

KELLERIS. Užkerėk jį, kaip mane užkerėjai. (Apkabindamas ją už liemens). Tu saldi kaip nusidėjimas. Tik panorėk, ir jisai visa užmirš dėl tavęs, net savo dailiąją kunigaikštytę.

OLIGĖ (pažvelgus jam į akis). Nejaugi tu panorėtai? (Atsitraukdama nuo jo). Bjaurusis, tu manęs nebemyli! (Glausdamasi prie jo). Mieliausiasis mano, nužudyk mane, pasmauk, kai pasibaigs tavo meilė. Aš nenoriu priklausyti kitam.

KELLERIS (viena ranka apkabinęs ją, kita glostydamas plaukus). Nejaugi taip mane myli? (Oligė linktelėja galvą). Balandėle mano! (Glausdamas jos galvą prie savo krūtinės). Taip mane pamilai?!.

OLIGĖ (sudėjus rankas po veidu ir prisiglaudus į jo krūtinę). Kaip tavęs galėjau nepamilti! Tu augštos kilmės riteris, jaunas, gražus, narsus... Tu gražiausias visų mūsų jaunuolių. O kunigaikštis? Visuomet girtas, piktas ir niaurus kaip rudens naktis. Man vis atrodo, – todėl čia taip šalta, drėgna, ūkanota, kad visi čia toki niaurūs, toki nuobodūs. (Atsisėdusi tiesiog). Aš vos nenumiriau ir būtau visai numirusi, jei ne tavo meilė – taip man čia ilgu ir nuobodu! (Suimdama jo rankas savo delnuosna). Drauguži, paimk mane su savim, kai iš čia vyksi tėvų šalin!

KELLERIS. Tu užmiršai, pietų mergele, kad aš vienuolis, ir su moterim gyventi man uždrausta.

OLIGĖ (apkabinusi jį už kaklo ir prisiglaudusi). Aš būsiu tavo vergė. (Žiūrėdama jam į akis). Argi ne garbinga tarnauti kaip vergė tokiam narsiam riteriui kaip tu? (Atsitraukdama). Bet tu nebemyli manęs... Aš matau... (Užsidengia delnais akis ir nuleidžia galvą, lyg verkdama).

KELLERIS (tyliai į ją nusilenkęs). Argi dar neįsitikinai kaip karštai aš tave myliu ir mylėti moku? Pasilik šią naktį pas mane, ir tu pamatysi, ar aš nustojau tave mylėjęs.

OLIGĖ. Aš norėtau visuomet su tavim būti, bet žinai, kad negaliu.

KELLERIS (apkabinęs ją meiliai). Padaryk taip, kad aš galėtau rytoj pasimatyti su kunigaikštyte, ir mudu išvyksime iš čia ir nebesugrįšime. Aš nugabensiu tave protėvių pilin. Šventasis tėvas Romoje panaikins mano apžadus, ir tuomet tu būsi mano viešpatė, ne vergė. Padaryk tik, kad galėtau pasimatyti su kunigaikštyte.

OLIGĖ. Bijau aš, mielasis. (Atsitraukdama staiga). Ne, ne, negaliu!..

KELLERIS (tvirtai). Turi padaryti, kad aš to noriu. (Vėl, meiliai ją apkabinęs, glaudžia prie krūtinės). Juk tu myli mane? Ar ne tiesa?..