KELLERIS. Ji plataus krašto valdovė... (Įtikinamai, gniauždamas jos rankas savo delnuose, o paskui pridėjęs jas prie savo veido). Tikėk manim, aš neapleisiu tavęs, neatsižadėsiu tavo meilės dėl viso pasaulio kunigaikštyčių ar karalaičių... Bet nuo to, pamatysiu aš ją ar ne, priklauso mano ir tavo likimas. (Paleidęs jos rankas). Turi manęs klausyti, arba žūsi... Ne, ne tu, bet mudu, tu ir aš drauge žūsime.

OLIGĖ (susidėjusi rankas ant kelių). Kaip aš bijau! Tu nežinai, koks žiaurus kunigaikštis, kai jis supyksta. Sužinojęs nepasigailės nei manęs, nei tavęs. Dieve tu mano geriausiasis! Kam tu man davei šitą meilę? Aš tokia buvau rami, taip laisvai gyvenau... (Užsidėjusi rankas už galvos ir neigiamai kraipydama galvą). Ne, ne, aš negaliu, mieliausiasis mano. Ir nebereikalauk... Aš ir tavęs bijau... Netikiu...

KELLERIS (įsirėmęs ranka į šoną, žiūri į ją). Aš nežinojau, kad tu baili. Ar atmeni, ką tu sakei, kai aš pirmąkart tave pamačiau? Kad nieko nesibijanti, ir aš patikėjau. Ir pamilau todėl, kad patikėjau. (Imdamas ją už rankos augščiau alkūnės). Na, paklausyk, mieloji...

OLIGĖ (atitraukdama ranką). Ak, neliesk manęs! Man skaudu... Ne kunigaikščio aš bijau, jos bijau, tavęs bijau. (Uždėjus jam abi rankas ant pečių, meiliai). Mielasis, mano, neik pas ją! (Skaudžiai). Geriau nudėk mane, išliek iki paskutinio lašo mano kraują, tik neik pas ją!..

KELLERIS (ima jos dešinę, bučiuoja delnan ir maloniai glostydamas). Kvailute tu mano! Nejaugi tu nepasitiki manimi, mano žodžiais? Jei myli, turi pasitikėti.

OLIGĖ (atitraukdama ranką). Jei myliu?.. Myliu ir visdėlto nepasitikiu... Negaliu pasitikėti, nes myliu tave... (Skubiai pašokus iš vietos ir paėmus jo ranką). Gerai, aš padarysiu, kad tu ją pamatysi, bet ir aš ten būsiu.

KELLERIS (tvirtai). Aš turiu ją vieną matyti.