OLIGĖ (mostikuodama abiem rankom, lyg norėdama nuvyti kimbantį varmą). Vai, mieloji kunigaikštyte, kad tu žinotai mano nelaimę, nepasakytai, kad aš neturiu rūpesčių. (Kraipydama galvą). Bet dieną aš nenoriu apie tai galvoti. Tik nakčia... (Nusiminus). Vai, kad tos nakties niekuomet nebebūtų!..

ONA DUONUTĖ (nustojus verpti). Ir aš norėtau visa užmiršti, tik negaliu. Veltui maldauju Dievą.

OLIGĖ (sėdasi šalia jos ant suolo, draugiškai). Tu daugel turi draugų, mieloji kunigaikštyte. Ir galingų draugų... Aš gerai žinau. Nejaugi jie panorėję nesuteiktų tau pagalbos?

ONA DUONUTĖ. Draugai gali padėti tik mažoje nelaimėj, bet sunkioje – ne. Ir aš jų nekaltinu, kad mane apleido. Gyvybė kiekvienam miela, ir aš negaliu reikalauti, kad ją dėl manęs, vargšės našlaitės, aukotų. (Įtariamai į ją pažvelgus). O kodėl susirūpinai tuo, kaip su manim elgiasi mano draugai?

OLIGĖ (paslaptingai, atsisėdusi arti). Aš žinau tokį vyrą, kuris visa dėl tavęs padarytų, ko tik panorėtai. Pakanka tau tik žodis tarti. (Ona Duonutė žiūri į ją nustebusi, lyg klausdama). Tai šis, iš vokiečių žemės atvykęs riteris. Jis jaunas, gražus, narsus ir nieko nebijo!

ONA DUONUTĖ. Vokietis?.. (Nustebusi). Vokietis, sakai? (Nusišypsojus). Vokiečiai, mergele, didžiausi mūsų nedraugai, ir gero iš jų laukti argi galima? Visi jie klastingi žmonės, ir jų žodžiu kas gali tikėti?

OLIGĖ (karštai). Gal ir tiesa, kad jie klastingi, bet kiti, ne šis. Jis tikras riteris ir, žodį taręs, išlaikys, neapgaus. (Su pasigėrėjimu). Jis tikras sakalas!

ONA DUONUTĖ. Kodėl jam turi rūpėti mano likimas? Nei jis man draugas, nei artimas, nei pažįstamas. Iš vokiečių žemės draugu aš nepasitikėtau vistiek!..