OLIGĖ (paleidus jo ranką, rūsčiai). Melagi! Dabar aš visa suprantu... Tau įkyrėjo mano meilė, ir tu naujo malonumo sau jieškai. (Tvirtai, atkakliai, mostikuodama rankom). Ne, tu jos niekuomet nepamatysi.
KELLERIS (atsistojęs, tvirtai). Turiu pamatyti!.. (Šiurkščiai, nutvėręs ją už rankos). Girdi, verge...
OLIGĖ (ištraukdama ranką). Ak, neliesk manęs! Leisk arba imsiu šaukti!.. (Ištrūkus, staiga išbėga iš kambario).
KELLERIS (kurį laiką stovi, susimąstęs). Sujaudino mane savo meile šita mergiotė... Vargšė, kaip ji pavydi... (Linguodamas galvą). O visdėlto ji padarys, kaip aš noriu.
II
Augštosios Vilniaus pilies moterų kambary. Visa, kaip penktame pirmosios dalies vaizde. Kunigaikštytė Ona Duonutė sėdi pas langą ir verpia. Oligė, liovusi verpti, atstato šalin verpstį, pasikelia ir prieina kunigaikštytę. Sugniaužtom rankom, pilnu užuojautos balsu, kalba.
OLIGĖ. Mieloji mano kunigaikštyte! Tu vis liūdi ir liūdi... Kai aš matau, kaip tu vargsti, man skauda širdį, ir verkti aš noriu. Tai nieko, kai diena drėgna ir ūkanota; bet nūnai taip giedra, tokis tylus ir ramus vakaras, ir taip džiaugiasi širdis, ir aš taip trokštu, taip trokštu, kad ir tu būtai laiminga, ir kad visiems būtų gera. (Ištiesus rankas, su ilgesiu). Vai, kad aš žinotau, kaip galima būtų tai pasiekti?!.
ONA DUONUTĖ. Tu man negali pagelbėti (pažvelgus į ją), ir nereikia. Tie, kurie gali, nepanorėjo... (Nusišypsojusi). Nepaisyk mano liūdesio, mergele, kol esi jauna ir laiminga, neturi nei rūpesčių, nei vargo žinai.
OLIGĖ (mostikuodama abiem rankom, lyg norėdama nuvyti kimbantį varmą). Vai, mieloji kunigaikštyte, kad tu žinotai mano nelaimę, nepasakytai, kad aš neturiu rūpesčių. (Kraipydama galvą). Bet dieną aš nenoriu apie tai galvoti. Tik nakčia... (Nusiminus). Vai, kad tos nakties niekuomet nebebūtų!..
ONA DUONUTĖ (nustojus verpti). Ir aš norėtau visa užmiršti, tik negaliu. Veltui maldauju Dievą.
OLIGĖ (sėdasi šalia jos ant suolo, draugiškai). Tu daugel turi draugų, mieloji kunigaikštyte. Ir galingų draugų... Aš gerai žinau. Nejaugi jie panorėję nesuteiktų tau pagalbos?
ONA DUONUTĖ. Draugai gali padėti tik mažoje nelaimėj, bet sunkioje – ne. Ir aš jų nekaltinu, kad mane apleido. Gyvybė kiekvienam miela, ir aš negaliu reikalauti, kad ją dėl manęs, vargšės našlaitės, aukotų. (Įtariamai į ją pažvelgus). O kodėl susirūpinai tuo, kaip su manim elgiasi mano draugai?
OLIGĖ (paslaptingai, atsisėdusi arti). Aš žinau tokį vyrą, kuris visa dėl tavęs padarytų, ko tik panorėtai. Pakanka tau tik žodis tarti. (Ona Duonutė žiūri į ją nustebusi, lyg klausdama). Tai šis, iš vokiečių žemės atvykęs riteris. Jis jaunas, gražus, narsus ir nieko nebijo!
ONA DUONUTĖ. Vokietis?.. (Nustebusi). Vokietis, sakai? (Nusišypsojus). Vokiečiai, mergele, didžiausi mūsų nedraugai, ir gero iš jų laukti argi galima? Visi jie klastingi žmonės, ir jų žodžiu kas gali tikėti?
OLIGĖ (karštai). Gal ir tiesa, kad jie klastingi, bet kiti, ne šis. Jis tikras riteris ir, žodį taręs, išlaikys, neapgaus. (Su pasigėrėjimu). Jis tikras sakalas!
ONA DUONUTĖ. Kodėl jam turi rūpėti mano likimas? Nei jis man draugas, nei artimas, nei pažįstamas. Iš vokiečių žemės draugu aš nepasitikėtau vistiek!..
OLIGĖ. Žmonės kalba, kad jis vieno lenkų kunigaikščio artimas draugas ir pas jį dažnai viešnagėja. Aš pati girdėjau ir kiti girdėjo, kaip jis piktinosi mūsų valdovu, kuris tave prievarta pagriebė ir laiko savo pily kaip kalinę.
ONA DUONUTĖ (nudžiugus). Tu sakai, jis lenkų kunigaikščio draugas? (Oligė linktelia galvą; įtariamai). Bet iš kur jis visa apie mane būtų sužinojęs?
OLIGĖ (dar arčiau slinkdama). Kiti pasakė. Juk pily tik apie tave visi kalba, visi tavęs gailisi. Kuri paslaptis, kad kunigaikštis todėl tave prievarta sulaikęs, jog manąs žmoną vesti? Sako, tasai riteris į akis mūsų valdovą peikęs! Ir tikrai, jis viską padarytų, tave gelbėtų, jei tik vienu žodeliu į jį prabiltai. Ir, sako, jis to neslėpęs, ir valdovas todėl į jį žvairuojąs. (Prikniubus prie kunigaikštytės, kuštomis). Gal jis panorės su tavim pasimatyti, bet tu būk atsargi, nesutik...
ONA DUONUTĖ (į ją pažvelgus). Kodėl tu manai, kad jis panorės mane matyti? Ir kaip galėtų, jei mane visi, net tu pati, taip uoliai sergti?
OLIGĖ (ūmai atsitraukdama). Ak, nesakyk, kunigaikštyte. Jis visa gali, ko panori! Tokio kito narsaus riterio nėra nei mūsų šaly, nei kitose žemėse. (Atsikelia, maldaujamai). Bet tu nekalbėk su juo, nežiūrėk į jį, meldžiu tave, mieloji kunigaikštyte. Jo akys nelaimę gimdo.
ONA DUONUTĖ (atidžiai). Ko taip nerimauji? Ar kažką žinai? Juk aš jo nepamatysiu...
OLIGĖ. Pamatysi! Sako, visos mergelės, kurios jį mato, pamilsta ir būna nelaimingos... O tu tokia, kunigaikštyte graži, tokia skaisti...
ONA DUONUTĖ (sujaudinta). Tu kažką žinai? Sakyk!..
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Kelleris naudojasi Oligės meile?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kryžiuočiai nori išlaisvinti Oną ir taip sukiršinti lenkus su lietuviais, o Kelleriui tenka „narvas atidaryti ir išvilioti paukštytė“. Oligė jam yra kelias pas kunigaikštytę. Jis žada ją išsivežti, jei ji padės pasimatyti su Ona, o kai Oligė priešinasi, šiurkščiai ją sugriebia: „Girdi, verge...“ Likęs vienas, Kelleris pripažįsta, kad mergaitės meilė jį sujaudino, bet ramiai sako: „O visdėlto ji padarys, kaip aš noriu.“
Rašiniui: MeilėDora
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.