JONAS iš BYCHOVO. Pasveikinau jį žodžiu ir galvos linktelėjimu, kaip riteriui dera, o jis į mane vos pažvelgė iš paniūrų, lyg aš būtau ne bajoras, ne riteris, kuris jau seniai aukso pentinus ir riterio juostą dėvi. (Grasinamai). E, kad jis ne valdovas būtų! Pamokinęs būtau, kaip jam dera senas kareivis pagerbti.

HENRIKAS MAZOVIETIS. Ir tu, riteri, jam nieko nepasakei?

JONAS iš BYCHOVO. Ką aš galėjau pasakyti, jei jis net nesustojo, mane pamatęs? (Krūptelėjęs pečiais). Kažką sumurmėjo praeidamas, matyti, savąja kalba, kurios nei vienas tikras krikščionis negali suprasti.

ZINDRAMAS iš MAŠKOVICŲ. Žmoniškai jis gal ir nemoka kalbėti. (Sumojęs ranka). Laukinė tai, pone, šalis!..

HENRIKAS MAZOVIETIS (pašokęs iš vietos ir sudaužęs kumščiu į skobnis). Kodėl nesustabdei ir nepareikalavai, kad jis mus tuojau priimtų su derama pagarba ir tuo atitaisytų savo apsileidimą?.. (Nusigręžęs nuo jo). Bet ne! Jūs ir tokio menkniekio nesugebate... Prabilti žmoniškai, kur reikia, nemokate...

JONAS iš BYCHOVO. Kalbėti aš tikrai nemoku: ne pamokslininkas, ne vienuolis esu, bet riteris. Su kirviu gi ašį jam kelio pastoti jo pily negalėjau.

HENRIKAS MAZOVIETIS (vis labiau įtūždamas žingsniuoja vėl išilgai kambario, užupakal rankas sunėręs. Su panieka). Ką jūs galite? Nieko negalite, tik vienas vargas su jumis! Išmintingas žodis, kur tinka, pasakyti – tai ne kalaviju pamatažgoti... (Su paniekos šypsena). E, riteriai...

ZINDRAMAS iš MAŠKOVICŲ (tvirtu balsu). Neprotingas ir nedoras tas žmogus, kas jis bebūtų, nors ir augštos kilmės dvasininkas, kuris ant riterių luomo loja!

HENRIKAS MAZOVIETIS (ties Zindramu sustojęs, piktai). Skaitykis su žodžiais. Užmiršai, su kuo kalbi.

ZINDRAMAS iš MAŠKOVICŲ (ramiai). Ir tu, pone, neužmiršk, su kuo kalbi. Seni riteriai esame, mūšių lauke aukso pentinus įsigiję. Tau, garbingų kunigaikščių kilmės vyrui, nedera riterių luomo žeminti.

HENRIKAS MAZOVIETIS (tyliau). Aš ne riterių luomą žeminu, bet sakau, kad be manęs jūs patys nieko nesugebate.

ZINDRAMAS iš MAŠKOVICŲ. Tu, pone, galva. Mes tik tavo palydai.

JONAS iš BYCHOVO. Nei kalbėli, nei derėtis mes nesiėmėm. Bet jei tau, pone, pavojus grės, ei! -tada pamatysi, ar mudu ką galime!..

HENRIKAS MAZOVIETIS. Pax, pax!.. (Nusigręžęs, vėl žingsniuodamas). Bet kurgi tasai Skarbekas dingo? .. Ar čia pagyvenęs, ir jisai prisigėrė laukinio raugo ir nenori žinoti, kad mes čia tebesame!

JONAS iš BYCHOVO. Kantrybės, pone. Manau, jam nelengva sužinoti, kad jau esame atvykę.

ZINDRAMAS iš MAŠKOVICŲ. Tarp laukinių, su kuriais dargi žmoniškai nesusikalbėsi, sunkiau kas sužinoti negu girioje.

HENRIKAS MAZOVIETIS (atsisėdęs kėdėn). Jau geri pietūs, ponai, o mumis dar niekas nesirūpino.

JONAS iš BYCHOVO. Ko ponas aimanuoji? Maišai mūsų dar pilni – atsinešim ir pavalgysim. Keptos žvėrienos ir duonos užteks mums ir mūsų žmonėms.

ZINDRAMAS iš MAŠKOVICŲ. Tau, pone, surasim dargi visai neblogo vyno.

HENRIKAS MAZOVIETIS (išskėsdamas rankas). Bet kaipgi tai?.. Juk mes esame karaliaus pasiuntiniai!

ZINDRAMAS iš MAŠKOVICŲ. Tai jau tau, pone, reikia tuo rūpintis. Mes galime tik savo riterių garbę saugoti, o jos čia niekas dar nėra užgavęs.

JONAS SKARBEKAS (įėjęs, žemai nusilenkęs visiems). Laudetur Jesus Christus!..

RITERIAI (palenkdami galvas). In saecula saeculorum.

HENRIKAS MAZOVIETIS (atsistoja ir, rankom į šonus įsirėmęs). A reverende!.. Pagaliau!.. Kur, reverende, buvai dingęs?.. Kuo, reverende, man išaiškinsi, kad mes čia jo nieku būdu surasti negalėjome?.. Ar gal, reverende, tyčia nuo mūsų pasislėpei kaip lokys lauže?..

JONAS SKARBEKAS (sudėjęs rankas ant krūtinės ir žemai nusilenkdamas). Ach, serenissimi! Aš vos tik sužinojau, kad jūsų malonybės esate atvykę Augštojon pilin!

HENRIKAS MAZOVIETIS. Reverendus tik dabar sužinojai?.. (Kraipydamas galvą). Ai, ai!.. Ar, reverende, girioje gyveni, ar gal, reverende, tavo akys aptemusios, tavo ausys apkurtusios, kad nei girdi, nei matai?.. Ir tokiu žmogumi Krokuvoj pasitiki!..

JONAS SKARBEKAS. Reverendissimus nenumano, kaip sunku čia kas sužinoti. Net tie, kurie mūsų kalbą supranta, nenori žodžiu prabilti į žmogų, kuris kryžių gerbia. (Tyliau, lyg paslaptį išduodamas). Jie, reverendissime, nors šventu krikštu krikštyti, nepakenčia kiekvieno, kuris tikrą Dievą garbina.

ZINDRAMAS iš MAŠKOVICŲ. Tiesą vienuolis sako. Aš irgi jau pastebėjau, kad nesame čia pageidaujami svečiai.

JONAS iš BYCHOVO. Matyti, kiek vilką bepenėsi, vistiek vilkas į mišką žiūri.

HENRIKAS MAZOVIETIS (atsisėdęs, ramiau). Man čia, reverende, nezaunyk niekų! Draugai jų esame ir draugais turime pasilikti. To reikalauja mūsų labas ir karalienė! Veltui negali žūti josios didžioji auka.

JONAS SKARBEKAS. Kad to neatsitiktu, kasdien į dangų plaukia mūsų karščiausios maldos. Bet, serenissimi, čia visa ko tenka laukti, tik nieko gera. Jie negali mums dovanoti, kad mes esame jų draugai.

JONAS iš BYCHOVO. Tai galime dar būti jiems priešais. Ko iš atkaklaus lietuvio geruoju neišgauname, ar ne pravarčiau būtų kalaviju pamėginti?