OLIGĖ (mostikuodama abiem rankom, lyg norėdama nuvyti kimbantį varmą). Vai, mieloji kunigaikštyte, kad tu žinotai mano nelaimę, nepasakytai, kad aš neturiu rūpesčių. (Kraipydama galvą). Bet dieną aš nenoriu apie tai galvoti. Tik nakčia... (Nusiminus). Vai, kad tos nakties niekuomet nebebūtų!..

ONA DUONUTĖ (nustojus verpti). Ir aš norėtau visa užmiršti, tik negaliu. Veltui maldauju Dievą.

OLIGĖ (sėdasi šalia jos ant suolo, draugiškai). Tu daugel turi draugų, mieloji kunigaikštyte. Ir galingų draugų... Aš gerai žinau. Nejaugi jie panorėję nesuteiktų tau pagalbos?

ONA DUONUTĖ. Draugai gali padėti tik mažoje nelaimėj, bet sunkioje – ne. Ir aš jų nekaltinu, kad mane apleido. Gyvybė kiekvienam miela, ir aš negaliu reikalauti, kad ją dėl manęs, vargšės našlaitės, aukotų. (Įtariamai į ją pažvelgus). O kodėl susirūpinai tuo, kaip su manim elgiasi mano draugai?

OLIGĖ (paslaptingai, atsisėdusi arti). Aš žinau tokį vyrą, kuris visa dėl tavęs padarytų, ko tik panorėtai. Pakanka tau tik žodis tarti. (Ona Duonutė žiūri į ją nustebusi, lyg klausdama). Tai šis, iš vokiečių žemės atvykęs riteris. Jis jaunas, gražus, narsus ir nieko nebijo!

ONA DUONUTĖ. Vokietis?.. (Nustebusi). Vokietis, sakai? (Nusišypsojus). Vokiečiai, mergele, didžiausi mūsų nedraugai, ir gero iš jų laukti argi galima? Visi jie klastingi žmonės, ir jų žodžiu kas gali tikėti?

OLIGĖ (karštai). Gal ir tiesa, kad jie klastingi, bet kiti, ne šis. Jis tikras riteris ir, žodį taręs, išlaikys, neapgaus. (Su pasigėrėjimu). Jis tikras sakalas!

ONA DUONUTĖ. Kodėl jam turi rūpėti mano likimas? Nei jis man draugas, nei artimas, nei pažįstamas. Iš vokiečių žemės draugu aš nepasitikėtau vistiek!..

OLIGĖ. Žmonės kalba, kad jis vieno lenkų kunigaikščio artimas draugas ir pas jį dažnai viešnagėja. Aš pati girdėjau ir kiti girdėjo, kaip jis piktinosi mūsų valdovu, kuris tave prievarta pagriebė ir laiko savo pily kaip kalinę.

ONA DUONUTĖ (nudžiugus). Tu sakai, jis lenkų kunigaikščio draugas? (Oligė linktelia galvą; įtariamai). Bet iš kur jis visa apie mane būtų sužinojęs?

OLIGĖ (dar arčiau slinkdama). Kiti pasakė. Juk pily tik apie tave visi kalba, visi tavęs gailisi. Kuri paslaptis, kad kunigaikštis todėl tave prievarta sulaikęs, jog manąs žmoną vesti? Sako, tasai riteris į akis mūsų valdovą peikęs! Ir tikrai, jis viską padarytų, tave gelbėtų, jei tik vienu žodeliu į jį prabiltai. Ir, sako, jis to neslėpęs, ir valdovas todėl į jį žvairuojąs. (Prikniubus prie kunigaikštytės, kuštomis). Gal jis panorės su tavim pasimatyti, bet tu būk atsargi, nesutik...

ONA DUONUTĖ (į ją pažvelgus). Kodėl tu manai, kad jis panorės mane matyti? Ir kaip galėtų, jei mane visi, net tu pati, taip uoliai sergti?

OLIGĖ (ūmai atsitraukdama). Ak, nesakyk, kunigaikštyte. Jis visa gali, ko panori! Tokio kito narsaus riterio nėra nei mūsų šaly, nei kitose žemėse. (Atsikelia, maldaujamai). Bet tu nekalbėk su juo, nežiūrėk į jį, meldžiu tave, mieloji kunigaikštyte. Jo akys nelaimę gimdo.

ONA DUONUTĖ (atidžiai). Ko taip nerimauji? Ar kažką žinai? Juk aš jo nepamatysiu...

OLIGĖ. Pamatysi! Sako, visos mergelės, kurios jį mato, pamilsta ir būna nelaimingos... O tu tokia, kunigaikštyte graži, tokia skaisti...

ONA DUONUTĖ (sujaudinta). Tu kažką žinai? Sakyk!..

OLIGĖ (nerimaudama). Ne, ne! Aš nieko nežinau... Bet manau, kad jį pamatysi, turėsi pamatyti... (Maldaujamai, sudėjus rankas). Brangioji mano kunigaikštyte, nepyk, kad aš nesąmones kalbu... Aš šiandien tiek daug... Aš gal ir kvailysčių dar pridarysiu... (Atsiklaupusi puola jai bučiuoti rankas).

ONA DUONUTĖ (atidžiai žiūrėdama į Oligę). Aš tavęs nūnai visai nesuprantu. Kas tau atsitiko? (Padėjus ranką jai ant galvos, į ją nusilenkusi). Tu jį pamilai? Tiesa?.. (Oligė slepia savo veidą ant kelių. Glostydama galvą). Vargšė mergelė!.. Kaip tu galėjai vokietį pamilti?!.

OLIGĖ. Neklausk, valdove!.. Aš pati nežinau... (Pakėlusi ašarotas akis). Ak, kokia aš nelaiminga!..

ONA DUONUTĖ. Tikrai nelaiminga. Bijau -Dievas nubaus tave, kad piktą vokietį pamilai...

OLIGĖ. Ar aš kalta, kad mano širdis... (Staiga atsikelia ir, rankom veidą uždengusi). Aš eisiu... Aš eisiu... Aš negaliu...

ONA DUONUTĖ. Dievo pasibijok!.. Pamilti svetimos šalies žmogų!.. Dargi vokietį!..

OLIGĖ. Dabar man vistiek... Žinau, kad esu jau žuvusi... (Išbėga iš kambario).

ONA DUONUTĖ. Vargšė mergelė!.. (Atsilošusi į sieną, sudėjus rankas ant kelių, primerkusi akis, lyg svajodama, sėdi nejudėdama kurį laiką. Duryse pasirodo Kelleris. Stovi, kalaviju pasirėmęs, kol kunigaikštytė jį pastebi. Kellerį pamačiusi atsistoja). Kas esi? Kaip čion patekai?

KELLERIS (tvirtu balsu). Aš tavo draugas, o kaip čion patekau, nesvarbu. Aš čia stoviu, kad tau laisvę sugrąžintau.

ONA DUONUTĖ. Iš kur žinai, kad aš laisvės reikalauju?

KELLERIS. Širdis, kuri myli, šviesos ir saulės trokšta, o jų čia nėra. Širdis, kuri myli, veržiasi, kur laisvė, kur erdvė, – į laisvę ji veržiasi.

ONA DUONUTĖ. Aš nesuprantu, ką tu kalbi. Kas tau davė tiesos įsiveržti šian kambarin ir taip man kalbėti?