KELLERIS. Siekiu švento Jurgio jietimi, kad aš kalbu, ką manau ir juntu. Aš tau prisiekiau priesaika, kurios nedrįs sulaužyti nei vienas tų, kur aukso pentinus ir riterio juostą dėvi. (Prispaudęs kalaviją abiem rankom prie krūtinės). Pasakyk man, kas tavo draugai, ir aš duosiu jiems žinoti, kai tu būsi laisva, kad jie galėtų tave lydėti, kur panorėsi. Jei tu vis dar nepatiki manimi, jais pasitikėsi. Pamanyk tiktai, kokis tavęs laukia likimas? (Švelniai, tyliu balsu). Tu – trapi gėlelė. Tau kaip gėlei reikia saulės ir šilumos, ir tu suvysi šioje niaurioje pastogėje. Tu, kuriai kojas bučiuoti man būty didžiausia laimė, turėsi jaukinti girtus niauraus stabmeldžio lėbavimus! (Tvirtai, kalaviju į žemę stuktelėjęs). Ne, šito niekuomet nebebus.

ONA DUONUTĖ. Aš meldžiu dieną ir naktį švenčiausiąją Mergelę, visų našlaičių globėją, kad tai neištiktų manęs.

KELLERIS. Jei tu nenori manim patikėti ir sekti mano patarimu, aš kitaip tave gelbėsiu: aš nukausiu šios stabmeldžių šalies žiaurų valdovą, ir teteisia mane dangus ir žemė. Tebūna taip!..

ONA DUONUTĖ. Nedaryk to, kilnusis riteri. Tikiu ir noriu tavim tikėti. Tebūna tau švenčiausiosios Mergelės malonė, kad manęs našlaitės esi pasigailėjęs. Štai tau mano žiedas. Tie, kurie buvo mano tėvo draugai, tau suteiks reikalingos pagalbos, kai jį pamatys tavo rankose. (Nuima nuo piršto žiedą ir duoda Kelleriui).

KELLERIS (prieina arčiau ir atsiklaupdamas ima žiedą). Dėkui. O kunigaikštyte! Aš negeras žmogus, galįs daugel pikto padaryti, bet tau nepadarysiu! Tik meldžiu tave, negundyk manęs nepasitikėjimu. (Klūpodamas mauna sau žiedą ant piršto).

ONA DUONUTĖ (paduodama jam ranką). Prisiek man dabar, kad manęs neapleisi ir dar didesnėn nepaskandinsi nelaimėn.