KELLERIS. Mano sielos išganymu siekiu tau. (Bučiuoja jai ranką, paskui suknelės kraštą, pasikelia ir išeina; kunigaikštytė kurį laiką stovi susimąsčiusi, paskui irgi išeina).

OLIGĖ (įeina, nusiminusi, sumišusi). Štai ką aš išgirdau? Dieve tu mano, kaipgi tai!.. (Visai sumišusi). O aš gi, aš gi kaip?.. Nejaugi užleisiu? Praėjo šalimi ir net nedirstelėjo į mane... (Piktai). Ne, niekuomet! Pati žūsiu

– ir tegul – bet neužleisiu jai. (Garsiai, sudaužus kumščiu į kumštį). Ne, neužleisiu!..

III

Didžioji Augštosios pilies menė. Visa, kaip antrame pirmosios dalies vaizde. Skubiai įeina Skirgaila ir artimi jam bajorai. Jis įpykęs. Visi su medžionės įrankiais; matyti, vos tik grįžę iš medžioklės.

DAUGAILA (vos paspėdamas paskui kunigaikštį). Dabar tu patsai įsitikinai, kad aš tau tiesą kalbėjau. Ne veltui čionai atvyko vokiečiai ir lenkai vienu metu. Jie iš anksto buvo susitarę, pikta sumanę prieš tave ir Lietuvą.

SKIRGAILA (žingsniuodamas). Aš žinau, ko jie atvyko, ir tau kol kas nereikia žinoti. (Sustojęs, padėjęs dešinę po kairės pažastimi). Seniai praslinko tie laikai, kada lenkas draugavo su vokiečiu.

DAUGAILA (atsirėmęs į skobnis kairiąja, ranka, žiuri iš paniūrų į Skirgailą). Patsai tardei tuos žmones, ir jie tau prisipažino. Ar jų žodžiais netiki? Kam tada liepei juos pakarti?

SKIRGAILA (žvilgtelėjęs į jį, stovėdamas šonu į Daugailą). Aš žinau, ką žinau. Tu tylėk ir nesiklausk. Aš čia valdovas, ne tu. (Nuleidęs galvą žemyn). Mes esame čia ir tuoj visa sužinosim. (Pakėlęs galvą ir kreipdamasis į palydus). Pašaukit čion vokiečius! (Keli palydai išeina).