VARTENBERGAS (žemai nulenkdamas galvą). Argi aikštusis kunigaikštis dar nežinai? Aš juk jau esu turėjęs garbę švenčiausios Mergelės Marijos Ordino vardu pasiūlyti tau pagalbą ir tarpininkavimą pas šventą tėvą ir Romos ciesorių, jei panorėtai pakeisti kunigaikščio kepurę karaliaus vainiku, kurs tau labiau derėtų. Šventasis Ordinas mūsų lūpomis reiškė tau draugiškus jausmus, pritarimą visiems tavo sumanymams ir siūlė sąjungą, jei tavo siekimai jos reikalautų.

SKIRGAILA. Tu man tai sakei, bet jūsų darbai ką kita kalba. (Piktai). Kas suteikė jums teisę kištis į mano šeimynos dalykus?

KELLERIS (išdidžiai). Už savo pasielgimą atsakysime tik prieš tuos, kurie mus čion yra pasiuntę.

SKIRGAILA (pasikeldamas, piktai). Ne, tu man atsakysi, vokieti, arba mano budeliui!..

VARTENBERGAS. Šviesiausiasis kunigaikšti, tu užmiršti, kad mudu esame galingojo Ordino pasiuntiniai, jei su mumis taip kalbi. Šventasis Ordinas nepakęs, kad taip niekintų jų garbės atstovus. Jei negerai kuo pasielgėm tavo akyse, gali pasiskųsti broliui grosmeisteriui ar Ordino kapitului. Jie mus nubaus, jei paaiškės, kad tavo skundas teisingas.

SKIRGAILA. Vilkui pasiskųsti jo vaikais! Ne, Lietuvos valdovas pats teisia tuos, kurie jam prasikalto, ir kitų teisėjų nereikia. (Kreipdamasis į palydus). Pašaukite sargybą. (Nusigręžia).

VARTENBERGAS. Esame pasiuntiniai, kurių neliečiamybės teisę saugoja visos krikščioniškosios tautos ir net stabmeldiškos! (Išdidžiai). Tesužino visas pasaulis apie tavo pasielgimą, ir tekrinta gėda jums ir visai jūsų tautai.

SKIRGAILA (nusigręžęs). Jūs nusikaltėliai esate, ne pasiuntiniai.

VARTENBERGAS. Mūsų galingasis Ordinas mokės tinkamai palaikyti savo pasiuntinių garbę. Nelaiminga toji šalis, toji tauta ir tie josios valdovai, kuriuos jis patrauks atsakomybėn už įžeidimą.

SKIRGAILA (vos susilaikydamas). Gerai, gerai, tereikalauja, ko nori, jūsų Ordinas... Bet tavęs iš mirusių, manau, nebeprikels. (Įeina kareiviai sargybiniai. Rodydamas jiems vokiečius). Imkite juodu. Kalėjiman!..

VARTENBERGAS (skubiai žengdamas priekin). Aš reikalauju, kad man būtų pasakyta, kuo sukėliau tavo rūstybę?

SKIRGAILA (rankos mostelėjimu sulaiko sargybą, kuri atsistoja pas duris). A, prabilai, kaip turėjai prabilti. (Atsigręžęs į jį). Išsyk būtai taip kalbėjęs. Katras jūsų sumanėte išvogti mano sužadėtinę? Ar judu abu?

KELLERIS (kalaviju pasirėmęs, išdidžiai). Aš vienas. Bet ne tavo sužadėtinę, tik vargšę našlaitę, kurią tu varu paėmei ir laikai savo pily.

SKIRGAILA (žengęs, atsistoja priešais, sudėjęs rankas ant krūtinės, žiuri jam į akis kurį laiką). Tu vienas?

KELLERIS (ramiai). Aš vienas.

SKIRGAILA. Perkūno griausmu siekiu, tu neišvengsi bausmės, jei esi kaltas. Bet norėtau tavęs pasigailėti. Ką pasakysi pasiteisinimui?

KELLERIS. Aš daug ką galėtau pasakyti, bet, siekiu šventojo Jurgio jietimi, aš nemoku ir nenoriu gintis liežuviu kaip moteris. Geriau tegina mane kalavijas.

SKIRGAILA. Atsakymas, narsiam vyrui derąs. (Nusigręžęs ir eidamas į skobnis). Malonėtau tokį turėti kaipo draugą, ne kaip priešą.

KELLERIS. Aš džiaugiuosiu, kad tavo priešas esu. (Numaudamas nuo rankos pirštinę). Aš reikalauju Dievo teismo. Teparodo Jis patsai, katras mūsų vertas Jo bausmės. (Meta pirštinę Skirgailai po kojų). Manau, kad čia yra riterių, kurie žino, ką tai reiškia.

DAUGAILA. Kunigaikšti, jis dvikovon šaukia. Tavo narsiųjų bajorų tarpe yra daug, kurie trokšta vokiečių kraują pralieti, tave begindami.

BUTRIMAS. Leisk man, valdove, pakelti pirštinę. Tikiuosi, jam tai nebus sveikaton.

SKIRGAILA (rūsčiai į juos pažvelgęs). Tylėkite! Čia teisia kunigaikštis, ir daugiau niekas. Jo dievų teismo man nereikia. (Sargybiniams). Kalėjiman jį!

KELLERIS (atstumdamas artimiausią kareivį, kuris ima jį už pažasties). Šalin! (Ištraukdamas kalaviją iš makštų). Tikras riteris atiduoda savo kalaviją tik drauge su gyvybe. (Puola prie durų. Trumpas susirėmimas su sargybiniais, kuriems padeda kunigaikščio palydai. Stardas gina Kellerį, ir tam pasiseka pasprukti per duris. Skirgaila, atsisėdęs kėdėn, ramiai žiūri).

SKIRGAILA (Kelleriui prasimušus). Jūs daugel, o jis tik vienas buvo ir paspruko.

DAUGAILA (maudamas peilį makštysna). Jo laimė, kad buvome be kalavijų. Bet nepaspruks. Pas pilies vartus jį sulaikys sargyba.

SKIRGAILA (pamatęs, kad Stardas sužeistas į ranką, širdingai). Ir tave jis sužeidė, nelaimingasis mano vaidila?

STARDAS (spausdamas sužeistą delną kita ranka). Pralieti kraujas kovoje su priešu nemaža laimė, kuri dabar retai pasitaiko. Bet sunku man ir skaudu, kad aš kraują praliejau, vokietį gindamas nuo savųjų. (Kunigaikštis, pažvelgęs į jį ilgu žvilgsniu, nieko neatsako; Stardas pasišalina).

SKIRGAILA (atsistojęs). Pašaukite čionai kunigaikštytę. (Vartenbergui). O tu, vokieti, vyk laisvai pas savo grosmeisterį ir apsakyk jam, kaip nori, ką esi čia matęs. Pasakyk jam, tesiunčia man dorus žmones, jei nori, kad jo draugas būtau, o ne tokius, kurie mano namuose duoną valgo ir prieš mane pikta rengia.