SKIRGAILA (rūsčiai į juos pažvelgęs). Tylėkite! Čia teisia kunigaikštis, ir daugiau niekas. Jo dievų teismo man nereikia. (Sargybiniams). Kalėjiman jį!

KELLERIS (atstumdamas artimiausią kareivį, kuris ima jį už pažasties). Šalin! (Ištraukdamas kalaviją iš makštų). Tikras riteris atiduoda savo kalaviją tik drauge su gyvybe. (Puola prie durų. Trumpas susirėmimas su sargybiniais, kuriems padeda kunigaikščio palydai. Stardas gina Kellerį, ir tam pasiseka pasprukti per duris. Skirgaila, atsisėdęs kėdėn, ramiai žiūri).

SKIRGAILA (Kelleriui prasimušus). Jūs daugel, o jis tik vienas buvo ir paspruko.

DAUGAILA (maudamas peilį makštysna). Jo laimė, kad buvome be kalavijų. Bet nepaspruks. Pas pilies vartus jį sulaikys sargyba.

SKIRGAILA (pamatęs, kad Stardas sužeistas į ranką, širdingai). Ir tave jis sužeidė, nelaimingasis mano vaidila?

STARDAS (spausdamas sužeistą delną kita ranka). Pralieti kraujas kovoje su priešu nemaža laimė, kuri dabar retai pasitaiko. Bet sunku man ir skaudu, kad aš kraują praliejau, vokietį gindamas nuo savųjų. (Kunigaikštis, pažvelgęs į jį ilgu žvilgsniu, nieko neatsako; Stardas pasišalina).

SKIRGAILA (atsistojęs). Pašaukite čionai kunigaikštytę. (Vartenbergui). O tu, vokieti, vyk laisvai pas savo grosmeisterį ir apsakyk jam, kaip nori, ką esi čia matęs. Pasakyk jam, tesiunčia man dorus žmones, jei nori, kad jo draugas būtau, o ne tokius, kurie mano namuose duoną valgo ir prieš mane pikta rengia.