KELLERIS. Aš numačiau šį klausimą, pas tave eidamas. Aš maniau, kad teks man taip atsakyti tau: draugo jausmas tam, kurį tu myli. Bet aš taip maniau, kol tavęs nebuvau matęs. Dabar aš nebenoriu veidmainiauti, ir todėl tiek tik pasakysiu tau: neatstumk mano pagalbos! Žinok, laimė priklauso tam, kuris drąsiai jos siekia, kur ir kaip galėdamas. Neįžeisk manęs nepasitikėjimu, skaisčioji mergele! Aš, gaudamas garbingą riterio vardą, esu pasižadėjęs ginti šventą mergelių skaistybę, užtarti silpnuosius ir skriaudžiamuosius. Tiesa, aš tuo pažadus dažnai užmirštu, dažniau nekaip riterio garbė reikalauja, bet dabar tavo skaistus veidelis man juos vėl priminė. Argi gali atsirasti krikščioniškoj šaly riteris, kuris, tavo dangišką grožį išvydęs, nebūtų sujaudintas ir drįstų nors vieną nepadorią mintį apie tave pagalvoti! Ne riterio garbingo vardo tokis vertas būtų, tik bedievio, stabmeldžio, niekinamo šunies!..
ONA DUONUTĖ (tyliai, nuleidusi galvą). Aš labai norėtau tikėti tavo žodžiais, riteri. Bet kas aš esu, kad mano likimas būtų galėjęs tave sugriaudinti?
KELLERIS. O skaisčioji mergele, argi aš nesu girdėjęs, kokia tave ištiko nelaimė, ar aš nežinau, kaip tu kankiniesi? Ar širdis mano būtų iš akmens, kad, matydamas tavo skaistų grožį, nebūtau sujaudintas? (Pakėlęs akis augštyn). Kokia laimė pasijusti tavo užtarėju! Už vieną tokios laimės akimirksnį aš pasiryžęs tūkstančius kartų aukoti pavojui savo gyvybę. (Išdidžiai). Tark tik žodį, vieną žodį – ir siekiu tau protėvių kalaviju, aš atliksiu visa, kas galima ir ko negalima.
ONA DUONUTĖ. Aš daug esu pikto girdėjusi apie jus, riterius kryžiuočius, kad galėtau neabejodama tavo žodžiais patikėti, nors labai trokštu pagalbos. Žmonės kalba, kad esate apgaulingi ir, be piktų tikslų, nieko nedarote.
KELLERIS (kurį laiką tyli, nuleidęs galvą, lyg mąstydamas. Pakėlęs galvą). Tu gerai darai, kad mumis netiki. Aš pats ėjau pas tave klastingų minčių vedamas, bet tavo žydrosios akys išgydė mano sielą, ir dabar aš tyras prieš tave stoviu. Išganytojo kančia siekiu tau, kad tiesą kalba mano lūpos, ir nebėra melo mano žodžiuose.
ONA DUONUTĖ. Ar aš galiu tavim patikėti? (Žengdama arčiau). Aš silpna ir gyvenimo nepatyrusi mergelė. Tebūna tau gėda, jei tik pajuokti manęs čion atėjai.
KELLERIS. Daugel nuodėmių slegia mano sąžinę, daug pikto esu daręs žmonėms, ne todėl, kad patsai piktas esu, bet kad lengvabūdiškai klausiau piktų žmonių balso. Bet dabar mano siela praregėjo, ir aš ėmiau nekęsti savo lengvo būdo ir tų, kurie mane į pagundą vedė. Ėjau pas tave su nedorais tikslais, bet dabar, štai, stoviu čia kaip prieš Dievą, ir sakau tau: patikėk manim ir ramiai pasiduok mano globai. Kitais netikėk, bet manim tikėk. (Pridėjęs vieną ranką, kurioj laiko kalaviją, prie krūtinės, kitą gi ištiesęs ir žengdamas žingsnį priekin). Mano motinos išganymu siekiu tau, kad išgelbėsiu tave iš čia ir laisvę tau grąžinsiu.
ONA DUONUTĖ. Nenoriu tavęs įžeisti, kilnusis riteri, bet man baisu pasitikėti nežinomu žmogumi.
KELLERIS. Tau nėra kito išėjimo, jei turi drąsos gyventi, kaip nori. Aš tau esu pasakęs, kad ėjau pas tave klastingų tikslų vedamas, bet ir jie tau siūlė geresnį likimą, nekaip tasai, kuris tavęs čia laukia. Bet tuomet buvau dar lengvabūdis žmogus, dabar gi nebe tas. Toji valandėlė, kad pažvelgiau į tavo skaisčias, žydras ir liūdnas akis, mane kitu pavertė, ir dabar tikro nepasigailėtau brolio, jeigu jis pikta sumanytų prieš tave. (Tyliai, švelniu balsu). Tu, kaip Dievo angelas, tyliom akutėm, dangišku savo grožiu privertei mano sielą patikėti, mano širdį suliepsnoti tyra kaip dangaus rasa meile. Ji nepanaši į tą, kurią iki šiol buvau jutęs kitoms mergelėms. Aš galiu tave tik gerbti, kaip gerbiu pasauliui Išganymą Pagimdžiusiąją. Aš mirsiu dėl tavęs, bet ir mintimi tavęs nepaliesiu, nepanorėsiu tavęs. Nuo šios valandos aš ėmiau neapkęsti visų tų moterų, kurios kada nors mano buvo. (Prispaudęs kairiąją ranką prie krūtinės). Tikėk manim, aš noriu būti vien tavo draugas ir brolis. Visa atliksiu, ką liepsi, net jei panorėsi, kad aš nugabentau tave tam, kurį tu myli.
ONA DUONUTĖ (sujaudinta jo kalba). Prisiek man, kilnusis riteri, kad nėra apgaulės tavo žodžiuose.
KELLERIS. Siekiu švento Jurgio jietimi, kad aš kalbu, ką manau ir juntu. Aš tau prisiekiau priesaika, kurios nedrįs sulaužyti nei vienas tų, kur aukso pentinus ir riterio juostą dėvi. (Prispaudęs kalaviją abiem rankom prie krūtinės). Pasakyk man, kas tavo draugai, ir aš duosiu jiems žinoti, kai tu būsi laisva, kad jie galėtų tave lydėti, kur panorėsi. Jei tu vis dar nepatiki manimi, jais pasitikėsi. Pamanyk tiktai, kokis tavęs laukia likimas? (Švelniai, tyliu balsu). Tu – trapi gėlelė. Tau kaip gėlei reikia saulės ir šilumos, ir tu suvysi šioje niaurioje pastogėje. Tu, kuriai kojas bučiuoti man būty didžiausia laimė, turėsi jaukinti girtus niauraus stabmeldžio lėbavimus! (Tvirtai, kalaviju į žemę stuktelėjęs). Ne, šito niekuomet nebebus.
ONA DUONUTĖ. Aš meldžiu dieną ir naktį švenčiausiąją Mergelę, visų našlaičių globėją, kad tai neištiktų manęs.
KELLERIS. Jei tu nenori manim patikėti ir sekti mano patarimu, aš kitaip tave gelbėsiu: aš nukausiu šios stabmeldžių šalies žiaurų valdovą, ir teteisia mane dangus ir žemė. Tebūna taip!..
ONA DUONUTĖ. Nedaryk to, kilnusis riteri. Tikiu ir noriu tavim tikėti. Tebūna tau švenčiausiosios Mergelės malonė, kad manęs našlaitės esi pasigailėjęs. Štai tau mano žiedas. Tie, kurie buvo mano tėvo draugai, tau suteiks reikalingos pagalbos, kai jį pamatys tavo rankose. (Nuima nuo piršto žiedą ir duoda Kelleriui).
KELLERIS (prieina arčiau ir atsiklaupdamas ima žiedą). Dėkui. O kunigaikštyte! Aš negeras žmogus, galįs daugel pikto padaryti, bet tau nepadarysiu! Tik meldžiu tave, negundyk manęs nepasitikėjimu. (Klūpodamas mauna sau žiedą ant piršto).
ONA DUONUTĖ (paduodama jam ranką). Prisiek man dabar, kad manęs neapleisi ir dar didesnėn nepaskandinsi nelaimėn.
KELLERIS. Mano sielos išganymu siekiu tau. (Bučiuoja jai ranką, paskui suknelės kraštą, pasikelia ir išeina; kunigaikštytė kurį laiką stovi susimąsčiusi, paskui irgi išeina).
OLIGĖ (įeina, nusiminusi, sumišusi). Štai ką aš išgirdau? Dieve tu mano, kaipgi tai!.. (Visai sumišusi). O aš gi, aš gi kaip?.. Nejaugi užleisiu? Praėjo šalimi ir net nedirstelėjo į mane... (Piktai). Ne, niekuomet! Pati žūsiu
– ir tegul – bet neužleisiu jai. (Garsiai, sudaužus kumščiu į kumštį). Ne, neužleisiu!..
III
Didžioji Augštosios pilies menė. Visa, kaip antrame pirmosios dalies vaizde. Skubiai įeina Skirgaila ir artimi jam bajorai. Jis įpykęs. Visi su medžionės įrankiais; matyti, vos tik grįžę iš medžioklės.
DAUGAILA (vos paspėdamas paskui kunigaikštį). Dabar tu patsai įsitikinai, kad aš tau tiesą kalbėjau. Ne veltui čionai atvyko vokiečiai ir lenkai vienu metu. Jie iš anksto buvo susitarę, pikta sumanę prieš tave ir Lietuvą.
SKIRGAILA (žingsniuodamas). Aš žinau, ko jie atvyko, ir tau kol kas nereikia žinoti. (Sustojęs, padėjęs dešinę po kairės pažastimi). Seniai praslinko tie laikai, kada lenkas draugavo su vokiečiu.
DAUGAILA (atsirėmęs į skobnis kairiąja, ranka, žiuri iš paniūrų į Skirgailą). Patsai tardei tuos žmones, ir jie tau prisipažino. Ar jų žodžiais netiki? Kam tada liepei juos pakarti?
SKIRGAILA (žvilgtelėjęs į jį, stovėdamas šonu į Daugailą). Aš žinau, ką žinau. Tu tylėk ir nesiklausk. Aš čia valdovas, ne tu. (Nuleidęs galvą žemyn). Mes esame čia ir tuoj visa sužinosim. (Pakėlęs galvą ir kreipdamasis į palydus). Pašaukit čion vokiečius! (Keli palydai išeina).
BUTRIMAS (išeidamas į vidurį). Manau, kad podraug reikėtų pašaukti ir ištirti lenkai, ypač jų popas, kuris seniau už kitus yra čion atvykęs. Jis dažnai lanko kunigaikštytę ir visa turi žinoti. Daugaila turi tiesą, įtardamas jį.
DAUGAILA. Gudrus begėdis tasai popas! Jis kaip lapė moka sumesti savo pėdas. (Kareiviams, kurie prie durų stovi). Atveskit ir lenkus čionai.
STARDAS (iš kampo). Ir ką jūs sumanėt? Ar esate užmiršę, kad jie mūsų svečiai ir svetimų tautų pasiuntiniai? Didžiausia ištiktų gėda jus ir visą šalį, jei nors vienas plaukas nukristų jiems nuo galvos per jūsų kaltę. (Išeidamas vidurin). Dievai skaudžiai baudžia tuos, kurie, niekindami svečius, nusideda viešnagystei!
SKIRGAILA. Žinokis, vaidila, su savo dainomis ir į mūsų darbus nesikišk. (Eidamas į skobnis). Nekalbėk man apie dievus: jie neteko jau galios ir nesugeba nei keršyti, nei bausti.
STARDAS (iškilmingai, rankas pakėlęs augštyn). Valdove, dievai dar galingi!
SKIRGAILA (atsisėsdamas). Kodėlgi vokiečių dar nėra? Ar jie nori mano kantrybę bandyti?!. (Kaikurie palydų skuba per duris, kad pagreitintų vokiečių atvykimą. Skirgaila, pasirėmęs ranka, ramiai sėdi. Tuoj atvyksta Vartenbergas ir Kelleris. Abu galvos linktelėjimu sveikina valdovą; Vartenbergas žemai nusilenkia, Kelleris vos linktelėja galvą). Pasakykite man, vokiečiai, kokiu reikalu esate čion atvykę? (Nekantriai barbina pirštais į skobnis). Aš laukiu atsakymo...
VARTENBERGAS (žemai nulenkdamas galvą). Argi aikštusis kunigaikštis dar nežinai? Aš juk jau esu turėjęs garbę švenčiausios Mergelės Marijos Ordino vardu pasiūlyti tau pagalbą ir tarpininkavimą pas šventą tėvą ir Romos ciesorių, jei panorėtai pakeisti kunigaikščio kepurę karaliaus vainiku, kurs tau labiau derėtų. Šventasis Ordinas mūsų lūpomis reiškė tau draugiškus jausmus, pritarimą visiems tavo sumanymams ir siūlė sąjungą, jei tavo siekimai jos reikalautų.
SKIRGAILA. Tu man tai sakei, bet jūsų darbai ką kita kalba. (Piktai). Kas suteikė jums teisę kištis į mano šeimynos dalykus?
KELLERIS (išdidžiai). Už savo pasielgimą atsakysime tik prieš tuos, kurie mus čion yra pasiuntę.
SKIRGAILA (pasikeldamas, piktai). Ne, tu man atsakysi, vokieti, arba mano budeliui!..
VARTENBERGAS. Šviesiausiasis kunigaikšti, tu užmiršti, kad mudu esame galingojo Ordino pasiuntiniai, jei su mumis taip kalbi. Šventasis Ordinas nepakęs, kad taip niekintų jų garbės atstovus. Jei negerai kuo pasielgėm tavo akyse, gali pasiskųsti broliui grosmeisteriui ar Ordino kapitului. Jie mus nubaus, jei paaiškės, kad tavo skundas teisingas.
SKIRGAILA. Vilkui pasiskųsti jo vaikais! Ne, Lietuvos valdovas pats teisia tuos, kurie jam prasikalto, ir kitų teisėjų nereikia. (Kreipdamasis į palydus). Pašaukite sargybą. (Nusigręžia).
VARTENBERGAS. Esame pasiuntiniai, kurių neliečiamybės teisę saugoja visos krikščioniškosios tautos ir net stabmeldiškos! (Išdidžiai). Tesužino visas pasaulis apie tavo pasielgimą, ir tekrinta gėda jums ir visai jūsų tautai.
SKIRGAILA (nusigręžęs). Jūs nusikaltėliai esate, ne pasiuntiniai.
VARTENBERGAS. Mūsų galingasis Ordinas mokės tinkamai palaikyti savo pasiuntinių garbę. Nelaiminga toji šalis, toji tauta ir tie josios valdovai, kuriuos jis patrauks atsakomybėn už įžeidimą.
SKIRGAILA (vos susilaikydamas). Gerai, gerai, tereikalauja, ko nori, jūsų Ordinas... Bet tavęs iš mirusių, manau, nebeprikels. (Įeina kareiviai sargybiniai. Rodydamas jiems vokiečius). Imkite juodu. Kalėjiman!..
VARTENBERGAS (skubiai žengdamas priekin). Aš reikalauju, kad man būtų pasakyta, kuo sukėliau tavo rūstybę?
SKIRGAILA (rankos mostelėjimu sulaiko sargybą, kuri atsistoja pas duris). A, prabilai, kaip turėjai prabilti. (Atsigręžęs į jį). Išsyk būtai taip kalbėjęs. Katras jūsų sumanėte išvogti mano sužadėtinę? Ar judu abu?
KELLERIS (kalaviju pasirėmęs, išdidžiai). Aš vienas. Bet ne tavo sužadėtinę, tik vargšę našlaitę, kurią tu varu paėmei ir laikai savo pily.
SKIRGAILA (žengęs, atsistoja priešais, sudėjęs rankas ant krūtinės, žiuri jam į akis kurį laiką). Tu vienas?
KELLERIS (ramiai). Aš vienas.
SKIRGAILA. Perkūno griausmu siekiu, tu neišvengsi bausmės, jei esi kaltas. Bet norėtau tavęs pasigailėti. Ką pasakysi pasiteisinimui?
KELLERIS. Aš daug ką galėtau pasakyti, bet, siekiu šventojo Jurgio jietimi, aš nemoku ir nenoriu gintis liežuviu kaip moteris. Geriau tegina mane kalavijas.
SKIRGAILA. Atsakymas, narsiam vyrui derąs. (Nusigręžęs ir eidamas į skobnis). Malonėtau tokį turėti kaipo draugą, ne kaip priešą.
KELLERIS. Aš džiaugiuosiu, kad tavo priešas esu. (Numaudamas nuo rankos pirštinę). Aš reikalauju Dievo teismo. Teparodo Jis patsai, katras mūsų vertas Jo bausmės. (Meta pirštinę Skirgailai po kojų). Manau, kad čia yra riterių, kurie žino, ką tai reiškia.
DAUGAILA. Kunigaikšti, jis dvikovon šaukia. Tavo narsiųjų bajorų tarpe yra daug, kurie trokšta vokiečių kraują pralieti, tave begindami.
BUTRIMAS. Leisk man, valdove, pakelti pirštinę. Tikiuosi, jam tai nebus sveikaton.
SKIRGAILA (rūsčiai į juos pažvelgęs). Tylėkite! Čia teisia kunigaikštis, ir daugiau niekas. Jo dievų teismo man nereikia. (Sargybiniams). Kalėjiman jį!
KELLERIS (atstumdamas artimiausią kareivį, kuris ima jį už pažasties). Šalin! (Ištraukdamas kalaviją iš makštų). Tikras riteris atiduoda savo kalaviją tik drauge su gyvybe. (Puola prie durų. Trumpas susirėmimas su sargybiniais, kuriems padeda kunigaikščio palydai. Stardas gina Kellerį, ir tam pasiseka pasprukti per duris. Skirgaila, atsisėdęs kėdėn, ramiai žiūri).
SKIRGAILA (Kelleriui prasimušus). Jūs daugel, o jis tik vienas buvo ir paspruko.
DAUGAILA (maudamas peilį makštysna). Jo laimė, kad buvome be kalavijų. Bet nepaspruks. Pas pilies vartus jį sulaikys sargyba.
SKIRGAILA (pamatęs, kad Stardas sužeistas į ranką, širdingai). Ir tave jis sužeidė, nelaimingasis mano vaidila?
STARDAS (spausdamas sužeistą delną kita ranka). Pralieti kraujas kovoje su priešu nemaža laimė, kuri dabar retai pasitaiko. Bet sunku man ir skaudu, kad aš kraują praliejau, vokietį gindamas nuo savųjų. (Kunigaikštis, pažvelgęs į jį ilgu žvilgsniu, nieko neatsako; Stardas pasišalina).
SKIRGAILA (atsistojęs). Pašaukite čionai kunigaikštytę. (Vartenbergui). O tu, vokieti, vyk laisvai pas savo grosmeisterį ir apsakyk jam, kaip nori, ką esi čia matęs. Pasakyk jam, tesiunčia man dorus žmones, jei nori, kad jo draugas būtau, o ne tokius, kurie mano namuose duoną valgo ir prieš mane pikta rengia.
VARTENBERGAS. Ordino garbe siekiu, kad nei aš, nei grosmeisteris, nei Ordinas nesame kalti dėl lengvabūdžio jaunuolio pasielgimo. Skaudi nusikaltusiam bausmė, įžeidžiusiam viešnagystės pareigą, patenkins tavo rūstybę. Bet patsai tu jo neliesk, šviesiausiasis kunigaikšti, jei nori, kad Ordinas būtų tavo draugas, ir taika tarp mūsų gyventų. Mes užmiršim liūdną nesusipratimą, kurio priežastimi buvo neprotingas jaunuolio sumanymas. Bet Ordino riterius baudžia tik patsai Ordinas!
SKIRGAILA (iš paniūrų į jį pažvelgęs). Tau sakau, vokieti: eik, ir tu eik šalin! Pasakei man, ką turėjai pasakyti. Eik dabar ir iš mano pilies jok. (Stardui). Tu, vaidila, prižiūrėk, kad jis tuojau išjotų, kol jam dar niekas pikta nėra padaręs. Girdi?
STARDAS. Girdžiu, valdove. (Vartenbergas, nusilenkęs kunigaikščiui, išeina, Stardo lydimas).
BUTRIMAS (skubiai įeidamas). Valdove, vokietis pabėgo, ir prie vartų jo nesulaikė, kadangi jis tavo žirgu jojo.
SKIRGAILA (nustebęs). Mano žirgu? (Griebęs Butrimą už krūtų). Kas jam drįso mano žirgą duoti?
BUTRIMAS. Mes čia įėjome, nusėdę nuo žirgų, kuriuos prieangy palikom. Vokietis suskubo tavo žirgan sėsti pirmiau, negu jam galėjo sukliudyti, ir paspruko. Vartų sargyba pažino tavo žirgą ir manė, kad tai tu joji.
SKIRGAILA (nusigręždamas į Daugailą). Dievai gelbsti narsiam vyrui. Aš džiaugiuos, kad jisai paspruko. Jis narsus kareivis ir drąsus vyras.
BUTRIMAS. Narsus žmogus, nėra ko kalbėti. Nepanašus į tą kitą vokietį, kuris labiau atrodo lapė, negu narsus vyras.
DAUGAILA (ramiai, sumojęs ranka). Vistiek toli nenujos: jis nežino mūsų giriose kelių. Pasiųsim vyčius ir sulaikysim jį.
SKIRGAILA (Daugailai). Ištirk, kas kaltas, kad žirgo netekau, ir nubausk. (Daugaila stabtelėja, lyg nori kažką pasakyti, bet paskui mostelėja ranka ir išeina).
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kas galiausiai įtikina Oną patikėti Kelleriu?
Rašiniui: Meilė
2. Kodėl Skirgaila gerbia Kellerį, nors šis norėjo išvogti jo sužadėtinę?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kelleris prisipažįsta kaltas vienas ir atsisako teisintis „liežuviu kaip moteris“. Skirgaila sako: „Atsakymas, narsiam vyrui derąs“ ir „Malonėtau tokį turėti kaipo draugą, ne kaip priešą.“ Kai riteris prasimuša ir pabėga ant kunigaikščio žirgo, valdovas džiaugiasi: „Dievai gelbsti narsiam vyrui.“ Jam svarbiausi atvirumas ir narsa, todėl Kelleris jam artimesnis už gudrųjį Vartenbergą.
Rašiniui: Žmogaus vertė
3. Kodėl Stardas sužeidžiamas?
Rašiniui: DoraTikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.