SKIRGAILA (rūsčiai į juos pažvelgęs). Tylėkite! Čia teisia kunigaikštis, ir daugiau niekas. Jo dievų teismo man nereikia. (Sargybiniams). Kalėjiman jį!

KELLERIS (atstumdamas artimiausią kareivį, kuris ima jį už pažasties). Šalin! (Ištraukdamas kalaviją iš makštų). Tikras riteris atiduoda savo kalaviją tik drauge su gyvybe. (Puola prie durų. Trumpas susirėmimas su sargybiniais, kuriems padeda kunigaikščio palydai. Stardas gina Kellerį, ir tam pasiseka pasprukti per duris. Skirgaila, atsisėdęs kėdėn, ramiai žiūri).

SKIRGAILA (Kelleriui prasimušus). Jūs daugel, o jis tik vienas buvo ir paspruko.

DAUGAILA (maudamas peilį makštysna). Jo laimė, kad buvome be kalavijų. Bet nepaspruks. Pas pilies vartus jį sulaikys sargyba.

SKIRGAILA (pamatęs, kad Stardas sužeistas į ranką, širdingai). Ir tave jis sužeidė, nelaimingasis mano vaidila?

STARDAS (spausdamas sužeistą delną kita ranka). Pralieti kraujas kovoje su priešu nemaža laimė, kuri dabar retai pasitaiko. Bet sunku man ir skaudu, kad aš kraują praliejau, vokietį gindamas nuo savųjų. (Kunigaikštis, pažvelgęs į jį ilgu žvilgsniu, nieko neatsako; Stardas pasišalina).

SKIRGAILA (atsistojęs). Pašaukite čionai kunigaikštytę. (Vartenbergui). O tu, vokieti, vyk laisvai pas savo grosmeisterį ir apsakyk jam, kaip nori, ką esi čia matęs. Pasakyk jam, tesiunčia man dorus žmones, jei nori, kad jo draugas būtau, o ne tokius, kurie mano namuose duoną valgo ir prieš mane pikta rengia.

VARTENBERGAS. Ordino garbe siekiu, kad nei aš, nei grosmeisteris, nei Ordinas nesame kalti dėl lengvabūdžio jaunuolio pasielgimo. Skaudi nusikaltusiam bausmė, įžeidžiusiam viešnagystės pareigą, patenkins tavo rūstybę. Bet patsai tu jo neliesk, šviesiausiasis kunigaikšti, jei nori, kad Ordinas būtų tavo draugas, ir taika tarp mūsų gyventų. Mes užmiršim liūdną nesusipratimą, kurio priežastimi buvo neprotingas jaunuolio sumanymas. Bet Ordino riterius baudžia tik patsai Ordinas!

SKIRGAILA (iš paniūrų į jį pažvelgęs). Tau sakau, vokieti: eik, ir tu eik šalin! Pasakei man, ką turėjai pasakyti. Eik dabar ir iš mano pilies jok. (Stardui). Tu, vaidila, prižiūrėk, kad jis tuojau išjotų, kol jam dar niekas pikta nėra padaręs. Girdi?

STARDAS. Girdžiu, valdove. (Vartenbergas, nusilenkęs kunigaikščiui, išeina, Stardo lydimas).

BUTRIMAS (skubiai įeidamas). Valdove, vokietis pabėgo, ir prie vartų jo nesulaikė, kadangi jis tavo žirgu jojo.

SKIRGAILA (nustebęs). Mano žirgu? (Griebęs Butrimą už krūtų). Kas jam drįso mano žirgą duoti?

BUTRIMAS. Mes čia įėjome, nusėdę nuo žirgų, kuriuos prieangy palikom. Vokietis suskubo tavo žirgan sėsti pirmiau, negu jam galėjo sukliudyti, ir paspruko. Vartų sargyba pažino tavo žirgą ir manė, kad tai tu joji.

SKIRGAILA (nusigręždamas į Daugailą). Dievai gelbsti narsiam vyrui. Aš džiaugiuos, kad jisai paspruko. Jis narsus kareivis ir drąsus vyras.

BUTRIMAS. Narsus žmogus, nėra ko kalbėti. Nepanašus į tą kitą vokietį, kuris labiau atrodo lapė, negu narsus vyras.

DAUGAILA (ramiai, sumojęs ranka). Vistiek toli nenujos: jis nežino mūsų giriose kelių. Pasiųsim vyčius ir sulaikysim jį.

SKIRGAILA (Daugailai). Ištirk, kas kaltas, kad žirgo netekau, ir nubausk. (Daugaila stabtelėja, lyg nori kažką pasakyti, bet paskui mostelėja ranka ir išeina).

STARDAS (grįžęs). Valdove, vokietis jau išvyko. Išjodamas grasino tau Ordino kerštu už jo pasiuntinių įžeidimą.

SKIRGAILA. Narsiam kareiviui nedera domėtis bailaus vyro grasinimais, ir tau neverta kartoti jo žodžių. (Butrimui). Pasiųsk greičiau vyčius, ir be vokiečio kad man nedrįstų grįžti.

BUTRIMAS. Pasistengsiu sugauti ir manau, kad neilgai užtruksime. (Išeina, su juo keli palydai).

SKIRGAILA (Stardui). Jam pasiseks pasprukti, ir vyčiai jo nesuras, Starde: dievai remia narsų kareivį. Nors vokietis negerbia jų, bet jis atviras vyras, ir jo širdis baimės nežino.

STARDAS. Jei vyčiai nesuseks, badu žus girioje ar žvėrių sudraskytas. (Įeina kunigaikštytė, kelių mergaičių lydima).

SKIRGAILA (nusigręžęs į skobnis, stovėdamas šonu į kunigaikštytę ir pažvelgęs į ją iš paniūrų). Tu norėjai su vokiečiu bėgti iš mano pilies? (Stardui). Starde, ar esi girdėjęs, kad senovėj būtų lietuvaitė pasiryžusi bėgti iš savo tėvų krašto su vokiečiu? Ar esti tokių dainų, kur apie tai būtų pasakyta?

STARDAS. Esti, valdove. Ir senovėje tai atsitikdavo. Meilė ir priešų širdis moka sujungti.

ONA DUONUTĖ (tyliai). Ne su vokiečiu maniau bėgti, bet išsigelbėti iš tavo prievartos. (Balsiau, išdidžiai pakėlus galvą). Kokią turi teisę įžeidinėti mane tu, kuris jėga paėmei ir kaip vergę mane laikai?

SKIRGAILA. Aš norėjau tave savo žmona imti, bet esi tikrai verta, kad verge tave paliktau.

ONA DUONUTĖ. Kas tau pasakė, kad aš nepanorėsiu būti paskutinio smirdo vergė negu tavo žmona?

SKIRGAILA (taip pat). Gerai, gerai!.. Mes dar pamatysim. (Atsigręžęs į duris). Kodėl nėra dar lenkų? Greičiau atveskite čion lenkų popą.

DAUGAILA (įeidamas). Jis jau čia valdove.