SKIRGAILA. Aš dar tiek nenustojau proto... Vėlgi aš ne moteris, kad savo mintis kitam pasakotau... (Prieina stalą, pila taurėn vyno, geria iki dugno ir sėdasi pas krosnį. Daugaila ilgai stovi vietoje, žiūrėdamas į Skirgailą, paskui eina į duris. Duryse jis vėl susilaiko ir pažvelgia į kunigaikštį, kuris nejudėdamas sėdi, galvą nuleidęs, susimąstęs, parėmęs ranka pasmakrę, alkūnę įrėmęs į klupstį; paskui nusilenkia, ima kelis pagaliukus ir vieną po kito įmeta krosnin. Ugnis labiau suliepsnoja. Daugaila grįžta, prieina kunigaikštį, pabučiuoja kakton ir išeina, nei žodžio neprataręs. Skirgaila atsigręžęs pažvelgia į jį ir vėl nejudėdamas sėdi, įsmeigęs akis į ugnį. Durys tyliai atsiveria, ir įeina krivis Skurdulis. Jis senas, nusilpęs, visai žilas; eina į kėdę ir sėdasi. Kurį laiką abu tyli).
SKIRGAILA (vos pakreipęs galvą). Tu atėjai, seni?
SKURDULIS. Taip. Tu mane šaukei, ir aš atėjau.
SKIRGAILA. O tu žinai, ko aš tave čionai pakviečiau?
SKURDULIS. Be reikalo manęs nesišaukia niekas, vaikeli. O kai pašaukia, žinau, kad esu ten reikalingas.
SKIRGAILA (po trumpos valandėlės). Tavo dievai, seni, mirė ar galvos neteko.
SKURDULIS (liūdnai nusišypsojęs). Vaikel, tai širdis tavo skausmuose dejuoja. Dievai nemiršta ir negimsta. Jie amžini, ir galia jų amžina.
SKIRGAILA. Kodėl gi tyli Perkūnas ir netrenkia tų, kurie jį apleidžia?..
SKURDULIS. Ar ne vistiek Praamžiui, kuriuo vardu jį žmonės garbina?
SKIRGAILA (atsigręžęs į jį, nustebęs). Krivi, ar pamišai?.. Ką tu kalbi?..
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip krivis Skurdulis paaiškina Skirgailai tautos tikėjimą?
Rašiniui: Tikėjimas
2. Ką Daugaila sako apie bajorų ištikimybę ir kodėl jo žodžiai svarbūs?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Įžeistas Skirgailos įtarinėjimų, Daugaila primena, kad bajorai valdovuose mato „savo vadus, gimtojo krašto gynėjus“, o šie nori juos paversti „savo audringų aistrų įrankiu“. Jis net pasako, kad tuos pačius žodžius gal pasakys ir Kęstučio sūnui, jei Skirgaila elgtųsi su kraštu kaip jo broliai. Daugaila ragina valdovą būti panašų į Perkūną ir neniekinti žmonių, nes jie „ne pikti, kaip tu manai, bet nelaimingi“. Jo ištikimybė priklauso kraštui, bet išeidamas jis pabučiuoja kunigaikštį į kaktą: senis vis dar jį myli.
Rašiniui: ValdžiaTėvynė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.