OLIGĖ (rūsčiai). Nutilkite, kvailės! (Kunigaikštienei). Kodėlgi, valdove, vyrai myli tave visų mūsų labiausiai? Tu patikai Mozūrų kunigaikščiui, ir mūsų valdovas tiek pat tave pamilo, jog net per prievartą vedė, ir tas vokiečių riteris...

ONA DUONUTĖ (atsidusus). Ak, nekalbėk niekų, Olige! Ne iš meilės mane vedė mūsų kunigaikštis, bet iš piktumo. Mozūrų kunigaikštis ir tasai vokiečių riteris seniai jau yra pamiršę ir mane, ir tave, ir mus visas.

OLIGĖ (piktai, atstumdama ratelį). Ne, neužmiršo... Žinau, kad tavęs neužmiršo, o mane pamena tik todėl, kad mano – aš esu tavo vergė, ir todėl gali mane niekinti kaip vergę...

ONA DUONUTĖ. Niekus kalbi, merga. Žiūrėk, kad netektų pasigailėti.

OLIGĖ. Neteks. Aš kalbu, nes žinau, ką kalbu. (Trenkia piktai verpstį į sieną).

ONA DUONUTĖ. Ką gi tu žinai? Sakyk.

OLIGĖ. Štai, imsiu ir nepasakysiu!.. Nepadarysiu... Neatiduosiu... Jis mano, kad jo vergė... Ne, štai, imsiu ir nepadarysiu, kaip jis nori... Na, tai kas, panorėsiu, imsiu ir padarysiu... Juk aš visa žinau, suprantu gerai...

II MERGA. Nekalbėk mįslėmis ir liaukis pykusi. Kalbėk žmoniškai, kad ir mes suprastume.

OLIGĖ (paniekinamai į ją pažvelgusi). To dar reiktų, kad ir tu suprastai. (Kunigaikštienei). Tik nemanyk, valdove, kad aš tau pavydžiu. (Krūptelėjusi pečiais). Nei kiek.

ONA DUONUTĖ (liovusi verpus). Ką tu čia kliedi, merga? Aš nieko nesuprantu, bet juntu, kad tavo kalba užgauna mano garbę.