OLIGĖ. Nesupranti, valdove?.. Bet aš visa gerai suprantu! (Ima verpstį ir stengiasi verpti; su ašaromis). Jis mano, kad jo vergė esanti, ir su manim galįs elgtis kaip su šuniu. (Piktai, nukandusi siūlo galą). Ne, to niekuomet nebebus! Niekuomet... Girdi, valdove, – niekuomet!.. Nejaugi aš tokia nusususi, kad manęs niekas nepanorėtų? (Įsirėmus į šonus rankom). Ar jau aš už kitas mergas menkesnė, pagaliau, už tave, valdove?..

ONA DUONUTĖ (sudėjus rankas ant kelių, nusigandusi). Viešpats su tavim, Olige! Kas tau atsitiko? Tu mane gąsdini savo kalba. (Ramiau, imdamasi vėl siūlo). Keista tu nūnai, Olige, ir kalbi, lyg nesivaimėtų.

OLIGĖ (pakilusi prieina ir kunigaikštienei pakiša laišką). Štai, imkite! (Eina ir sėdasi po verpsčiu). Laimė tavo, valdove, kad aš nemoku paskaityti, kas ten parašyta.

ONA DUONUTĖ (paskaičius laišką, atsikelia sujaudinta). Mergaitės, palikite mane su Olige ir eikite savo kambarin, kol pašauksiu. (Mergos atsikėlusios išeina, smalsiai pažvelgdamos į Oligę; kunigaikštienė, priėjus ir atsistojus priešais). Iš kur gavai šitą laišką? Kokiu būdu jis pateko tau į rankas?

OLIGĖ (neatsigręždama, nekantriai). Iš kur gavau? Ne iš dangaus. Ar tau ne vistiek, valdove? O nuo ko jis, tu pati sužinojai. (Kunigaikštienė įtariamai žiūri į ją. Paskui vėl skaito laišką susijaudinusi. Oligė iš paniūrų į ją žvairuodama). Kaip paraudo! (Piktai, nusišypsojusi). O tu netikėk juo, valdove: jis meluoja.

ONA DUONUTĖ (sudėdama laišką). Tu žinai, kas čia parašyta? Davei kam skaityti?

OLIGĖ. Aš atidaviau tau laišką, antspauduotą signetu, kurį jis ant savo piršto nešioja. Bet aš žinau, ką jis tau rašo: jis man kalbėjo tuos pačius žodžius, kuriuos dabar yra tau parašęs. (Piktai). Nemanyk, valdove, kad tu esi vienintelė, kuriai jis meilės žodžius sako.