ONA DUONUTĖ (supykusi). Kaip tu drįsti!..

OLIGĖ (užgaunamai). O kas?

ONA DUONUTĖ (susilaikydama, eina į savo vietą). Aš juk turiu priprasti čia užgaunama. Bet jeigu tavo pasielgimas sutinka su žodžiais, ir tu užmiršai mergaitės garbę, tai...

OLIGĖ. Tai kas?

ONA DUONUTĖ (susilaikius ties rateliu ir nesėsdama). Eik lauk, eik greičiau!.. Aš nenoriu tavęs matyti. (Ima gailiai verkti, uždengus delnais veidą ir balsu striūbaudama. Tuo metu įeina Skarbekas, atsistoja menės vidury ir iškilmingai, pakėlęs rankas augštyn).

JONAS SKARBEKAS. – Tenenusileidžia saulė, jums pykstant! – tarė Viešpats mūsų Dievas Jėzus Kristus, ir Jo ramybė teviešpatauja tavo sieloje, mano dukrele! (Rodo į Oligę). Kuo tave užgavo šioji mergytė, kad taip gailiai pravirkai?

ONA DUONUTĖ. Ak, šventasis vyre, tu nežinai, kas man tenka kentėti šioje pily!

JONAS SKARBEKAS. Žinau, dukrele. Ne tau vienai. Garbingasis vyskupas Henrikas ir jo palydai sėdi savo kambary, sargyba apstatyti, kaip kaliniai – ir kenčia. (Prieina, ima rankom jos galvą ir nusilenkęs bučiuoja kakton). Nešk savo kryžių, atmindama, kad Kristaus buvo dar sunkesnis, ir Viešpaties malonė tesie su tavim. (Žegnoja laimindamas; Oligei). O tu, dukra mano, eik ramiai. Tenurimsta tavo valdovė, ir ji tau atleis kaltę. (Priėjęs ima už pečių ir atsargiai kreipia į duris. Oligė išeina, pažvelgdama su neapykanta į kunigaikštienę. Skarbekas atsisėda salia kunigaikštienės ir švelniai imdamas jos ranką). O dabar, dukruže mano, nuramink savo sielą šventa išpažintimi. Sudėk pas Viešpaties Jėzaus kojeles, kurio nužemintas tarnas esu, savo skausmus ir džiaugsmus, savo nusiminimą ir viltis, savo troškimus...