I

Laukuose degė saulė. Buvo vasara. Ir augo didelė, švelni žolė miškų pavėsiuose,

Nuo upių pūtė šiltas vėjas atgalios.

Balti keliai tartum svajonės vienišos per lygumas beribėn tiesėsi,

Kai aš ėjau per žemę žydinčią, apsvaigęs saulės spinduliuos.

5Praeidamas mačiau artojų dideles šeimas, padrikusias laukų platybėse,

Regėjau jų nenykstančių darbų dienas ir neramias jų poilsio naktis.

Pribrendę buvo jau laukai, ir viršum jų tartum rami dvasia

Pleveno didelės pjūties rimtis.

Paskui regėjau sunkų triūsą. Iš reto plakė šiurkščios darbininkų širdys,

10Bronziniai jų veidai ir šaltos akys spinduliavo laisvės ir jėgos grožiu.

Jų rankos buvo grubios, kietos, pajuodavę ir suskirdę,

Jų sielos – aiškios, šviesios, lyg mažų vaikų.

Galvojau apie juos, parimęs pakelės žolėj, akis į mėlynas erdves įsmeigęs.

Galvojau apie jų gyvenimą ir būsimas kartas,

15Kurios, atėję žemėn, augs, subręs, ir, kai jau bus diena šviesioji pasibaigus,

Mirtin nulenks be baimės galvas išdidžias.

Aš supratau tada žydėjimo ir subrendimo prasmę gilią,

Ir buvo sieloj taip ramu, kai ūžė vėjas kalvose,

Kai žemė, upių vandenys ir mėlyni miškai giedojo tyliai:

20Gyvenk per mus, kad mes galėtum amžinai gyventi per tave.

II