Ji sakė man, kad galime svajot, tikėt ir džiaugtis:
Yra pasauly tik jaunystė, saulė ir namai,
O tolimų, nežinomų kraštų klajūnai, tie erdvėj paklydę paukščiai,
Čia žemėj lankosi retai.
II
Praėjo daugel metų. Ir senolė mirė.
Neliko kambary gėlių, neliko nė maldaknygių senų,
Ir širdyje skaistaus anų dienų tikėjimo
Neliko nė ženklų.
Nors kartais manyje suspindi saulės langas
Ir plečiasi lyg medis laisvėje aukštyn, platyn,–
Iš tolimų, nežinomų kraštų atklysta tas erdvių klajūnas paukštis
Ir meta didelių sparnų šešėlį mano džiaugsmo vidurin.
Ir, kai nėra kur veido nevilty priglaust,
Aš skausmo išplėstom akim matau,
Kaip traukias nuo manęs vidudienis, kaip slenka jis į vakaro šalis,
Ir silpsta jo kadais linksmai skambėję žingsniai,
Ir šnabžda kaitroje pavytę žolės:
Jis niekad niekad šičia nebegrįš.
Ir aš matau, kaip bunda vakaras, slypėjęs miško pakraščių šešėliuos,
Matau, kaip slenka jis per lygumas plačias,
Kaip motinos mirties šaltom kaulėtom rankom
Apglėbia mano darbo ir kančios dienas.
Penktoji vizija
I
Laukuose degė saulė. Buvo vasara. Ir augo didelė, švelni žolė miškų pavėsiuose,
Nuo upių pūtė šiltas vėjas atgalios.
Balti keliai tartum svajonės vienišos per lygumas beribėn tiesėsi,
Kai aš ėjau per žemę žydinčią, apsvaigęs saulės spinduliuos.
Praeidamas mačiau artojų dideles šeimas, padrikusias laukų platybėse,
Regėjau jų nenykstančių darbų dienas ir neramias jų poilsio naktis.
Pribrendę buvo jau laukai, ir viršum jų tartum rami dvasia
Pleveno didelės pjūties rimtis.
Paskui regėjau sunkų triūsą. Iš reto plakė šiurkščios darbininkų širdys,
Bronziniai jų veidai ir šaltos akys spinduliavo laisvės ir jėgos grožiu.
Jų rankos buvo grubios, kietos, pajuodavę ir suskirdę,
Jų sielos – aiškios, šviesios, lyg mažų vaikų.
Galvojau apie juos, parimęs pakelės žolėj, akis į mėlynas erdves įsmeigęs.
Galvojau apie jų gyvenimą ir būsimas kartas,
Kurios, atėję žemėn, augs, subręs, ir, kai jau bus diena šviesioji pasibaigus,
Mirtin nulenks be baimės galvas išdidžias.
Aš supratau tada žydėjimo ir subrendimo prasmę gilią,
Ir buvo sieloj taip ramu, kai ūžė vėjas kalvose,
Kai žemė, upių vandenys ir mėlyni miškai giedojo tyliai:
Gyvenk per mus, kad mes galėtum amžinai gyventi per tave.
II
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kuo skiriasi kaimo artojai ir miesto darbininkai penktojoje vizijoje?
Rašiniui: DarbasŽmogaus vertėLaisvė
2. Ką senolė reiškia kalbančiajam trečiojoje ir ketvirtojoje vizijose?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Trečiojoje vizijoje seniai mirusi senolė pasirodo jaunosios rūbais, išeina iš seno sodo ir drąsiu mostu palaimina laukus. Ketvirtojoje ji guodžia išsigandusį vaiką ir pažada ginti jį nuo paukščio, kurio šešėlis uždengė saulės langą. Kai senolė miršta, širdyje nelieka „skaistaus anų dienų tikėjimo“ ženklų, paukštis grįžta, o vidudienis nueina ir nebegrįš. Senolė reiškia vaikystės saugumą ir tikėjimą. Šeštojoje vizijoje kalbantysis vėl kalbasi būtent su ja.
Rašiniui: MirtisTikėjimasGimtinė
3. Kuo senolė ketvirtojoje vizijoje nuramina išsigandusį vaiką?
4. Ką penktosios vizijos pradžioje kalbančiajam tyliai gieda žemė, upės ir miškai?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.