Ir žody, tobulajam rutuly, nušvito naujas, nemirštąs pasaulis:

Jame skendėjo vandenynai ir kalnų viršūnės žvalgėsi aplinkui išdidžiai;

Ir amžinųjų vasarų kaitriojoj saulėj

Liepsnojo mano žemdirbių tėvynės kalvos ir laukai.

Šeštoji vizija

Sodybą gaubė vasaros šilta naktis, ir snaudė sutemoj didžiulis sodas,

Kažkur toli girdėjos žemdirbių sodri daina.

Ir žvaigždės didelės į grįžtantį sodybon kelią švietė,

Ir viršum pievų sklaistės lyg balta gėlė migla.

5Sėdėjau kambary, ką tik iš tolimos kelionės tėviškėn sugrįžęs,

Kai iš gyvų prisiminimų budo, kėlėsi vaikystė tolima,

O iš senų paveikslų žvelgė į mane veidai senolių rūstūs,

Ir švietė sutemoj senolės šypsena.

Žiūrėjau praeitin... Bet pamažėl sunki galva nusviro ant krūtinės, ir išdrikę mintys

10Pasikeitė šviesių sapnų srove:

Sapnavos, vaikštau dideliam sode,

Baltučiai žiedlapiai lyg mažos peteliškės į žolynus krinta,-

Jos sukasi ir šnabžda, ir stipriu kvepėjimu

Svaigina lyg vynu mane.

15Ten sodo vidury, po didele purėta obelim, matau, senolė sėdi,

Jos veidą ir akis nukloja lyg auksiniai siūlai per šakas nusvirę spinduliai,

Jos baltus plaukus nežymiai kedena vėjas,

Ir margina rūbus užkritę obelų žiedai.

Aš prieinu arčiau. Jinai atsisuka ir pakelia akis:

20„Tai tu, sūnel, grįžai namolei?!

Prieik arčiau ir sėsk šalia...

Kiek aš dienų pralaukiau čia, į kelią žvelgdama, tavęs!

Sakyk, ar nepavargai pasaulyje? Sakyk senolei!

Paguosk jos pralūkėtas, praliūdėtas dieneles“.

25Aš sėduos ir tariu: „Senole mano, jei žinotum, kaip tavęs aš pasiilgau,

Sodybos ir namų, laukų plačiųjų...

Atsimeni, vaikystėje kadais

Mes mėgdavom išeit laukuosna dujen.

O būdavo kaitra. Javų perpus nulinkę varpos,

30Pakvipę gintaru liepsnodavo miškai ugny.

Ir mėlynam danguj lyg kaulo pilys gretimų bažnyčių bokštai

Atrodydavo dieviškai balti.

Mes dviese eidavom laukais, rimti, už rankų susikibę,

Sustodavom prie ežero, kurs buvo giedras lyg vienakio milžino akis,

35Pakildavo ten paukštis vienišas, nuo lizdo nubaidytas,

Ir tūpdavo anapus ežero, toliau patingęs skrist.

O ašen tuoj, į kiaurą luotą įsisėdęs,

Nuplaukdavau net į toliausius ežero krantus,

Ir kai išvargęs grįždavau, tu išdidžiai šypsodama sakydavai:

40„Tu mano nerami, maža žebenkštis, amžinai judrus ir gyvas,