Ir žody, tobulajam rutuly, nušvito naujas, nemirštąs pasaulis:
Jame skendėjo vandenynai ir kalnų viršūnės žvalgėsi aplinkui išdidžiai;
Ir amžinųjų vasarų kaitriojoj saulėj
Liepsnojo mano žemdirbių tėvynės kalvos ir laukai.
Šeštoji vizija
Sodybą gaubė vasaros šilta naktis, ir snaudė sutemoj didžiulis sodas,
Kažkur toli girdėjos žemdirbių sodri daina.
Ir žvaigždės didelės į grįžtantį sodybon kelią švietė,
Ir viršum pievų sklaistės lyg balta gėlė migla.
Sėdėjau kambary, ką tik iš tolimos kelionės tėviškėn sugrįžęs,
Kai iš gyvų prisiminimų budo, kėlėsi vaikystė tolima,
O iš senų paveikslų žvelgė į mane veidai senolių rūstūs,
Ir švietė sutemoj senolės šypsena.
Žiūrėjau praeitin... Bet pamažėl sunki galva nusviro ant krūtinės, ir išdrikę mintys
Pasikeitė šviesių sapnų srove:
Sapnavos, vaikštau dideliam sode,
Baltučiai žiedlapiai lyg mažos peteliškės į žolynus krinta,-
Jos sukasi ir šnabžda, ir stipriu kvepėjimu
Svaigina lyg vynu mane.
Ten sodo vidury, po didele purėta obelim, matau, senolė sėdi,
Jos veidą ir akis nukloja lyg auksiniai siūlai per šakas nusvirę spinduliai,
Jos baltus plaukus nežymiai kedena vėjas,
Ir margina rūbus užkritę obelų žiedai.
Aš prieinu arčiau. Jinai atsisuka ir pakelia akis:
„Tai tu, sūnel, grįžai namolei?!
Prieik arčiau ir sėsk šalia...
Kiek aš dienų pralaukiau čia, į kelią žvelgdama, tavęs!
Sakyk, ar nepavargai pasaulyje? Sakyk senolei!
Paguosk jos pralūkėtas, praliūdėtas dieneles“.
Aš sėduos ir tariu: „Senole mano, jei žinotum, kaip tavęs aš pasiilgau,
Sodybos ir namų, laukų plačiųjų...
Atsimeni, vaikystėje kadais
Mes mėgdavom išeit laukuosna dujen.
O būdavo kaitra. Javų perpus nulinkę varpos,
Pakvipę gintaru liepsnodavo miškai ugny.
Ir mėlynam danguj lyg kaulo pilys gretimų bažnyčių bokštai
Atrodydavo dieviškai balti.
Mes dviese eidavom laukais, rimti, už rankų susikibę,
Sustodavom prie ežero, kurs buvo giedras lyg vienakio milžino akis,
Pakildavo ten paukštis vienišas, nuo lizdo nubaidytas,
Ir tūpdavo anapus ežero, toliau patingęs skrist.
O ašen tuoj, į kiaurą luotą įsisėdęs,
Nuplaukdavau net į toliausius ežero krantus,
Ir kai išvargęs grįždavau, tu išdidžiai šypsodama sakydavai:
„Tu mano nerami, maža žebenkštis, amžinai judrus ir gyvas,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip penktojoje vizijoje iš nevilties gimsta ryžtas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Mieste kalbantysis pritampa prie minios, pamėgsta rudenį ir ima griauti savyje augančias galias, kol pasiilgsta nebūties. Jam atrodo, kad daugybė žvaigždžių prabėga erdvę ir užgęsta be prasmės. Tačiau vieną vakarą, abejingai stebėdamas mirštančią saulę, jis staiga pajunta gyvybę, „nuostabų budrumą, begalinį ryžtą“. Posūkis įvyksta pačiame nevilties dugne. Tą naktį gimsta kūryba. Kalbantysis regi žodį, žėrintį įkvėpimo liepsnose lyg nauja saulė, ir jame nušvinta „naujas, nemirštąs pasaulis“.
Rašiniui: MirtisKūrėjasLaikas
2. Ką parodo senolės atsakymas, nors ji prisipažįsta nesupratusi daugelio žodžių?
Rašiniui: MeilėDarbasGimtinė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.