Prieik arčiau ir sėsk šalia...

Kiek aš dienų pralaukiau čia, į kelią žvelgdama, tavęs!

Sakyk, ar nepavargai pasaulyje? Sakyk senolei!

Paguosk jos pralūkėtas, praliūdėtas dieneles“.

25Aš sėduos ir tariu: „Senole mano, jei žinotum, kaip tavęs aš pasiilgau,

Sodybos ir namų, laukų plačiųjų...

Atsimeni, vaikystėje kadais

Mes mėgdavom išeit laukuosna dujen.

O būdavo kaitra. Javų perpus nulinkę varpos,

30Pakvipę gintaru liepsnodavo miškai ugny.

Ir mėlynam danguj lyg kaulo pilys gretimų bažnyčių bokštai

Atrodydavo dieviškai balti.

Mes dviese eidavom laukais, rimti, už rankų susikibę,

Sustodavom prie ežero, kurs buvo giedras lyg vienakio milžino akis,

35Pakildavo ten paukštis vienišas, nuo lizdo nubaidytas,

Ir tūpdavo anapus ežero, toliau patingęs skrist.

O ašen tuoj, į kiaurą luotą įsisėdęs,

Nuplaukdavau net į toliausius ežero krantus,

Ir kai išvargęs grįždavau, tu išdidžiai šypsodama sakydavai:

40„Tu mano nerami, maža žebenkštis, amžinai judrus ir gyvas,