Pro langą matės šešėliuotos plačios lygumos

Ir ant sumigusių kalvų rugiai išplaukę.

Ir išėjau pro sodą į laukus, kur baltas kelias tolumon

Tartum svajonė pakerėta traukė.

25Aplinkui horizonto pakraščiais juodavo tolimų miškų grandinės,

Žėrėjo viršum pievų miglos baltos pasikėlę.

Ir man staiga kažin kodėl prisiminė keista legenda

Apie pasakišką karalių gėlę.

Jeigu rožiniai jos lapeliai kam ant veido ar širdies užkrinta,

30Nemirtingumo saulė tam skaisčiai dienas nušviečia,

Iš jo burnos pasipila skaidrieji žodžiai,

Artyn atskambantys tartum bičių auksinių spiečius,

Ir jų melodija pavergia širdis vargo ir kančios žmonių

Slaptuoju neramumo troškimu.

35Tąvakar pamiršau, jog tai vien tik keista legenda

Apie pasakišką karalių gėlę,

Nes aš buvau toks jaunas ir jautrus, nes pokylio svaigi liepsna

Many melsvųjų tolių ilgesį sukėlė,

Ir aš nuklydau į rytus pavasario nakties laukais,

40Tikėdamas legendos žodžiais įstabiais.

Ėjau tolyn. O pamažu artėjo ryto valandos. Nakties auksiniai žiburiai pavargę geso,

Pašiurpę paukščiai neramiai sujudo savo lizduose.

Nuo medžių didelės bespalvės ašaros lašėjo žemėn,

Ir ūkanotu dangumi iš lėto kopė saulė balzgana.

45Ir kasdienybės šaltas spindulys

Vėl atitolino legendų ir svajų šalis.

II

Praėjo daug dienų...

Tačiau išlikę širdyje anos legendos žodžiai

Many kas vakaras suplėšo kasdienybės pančius ir varžtus,

50Ir išsilaisvinus dvasia vėl skrenda ten, į nuostabių šviesų šalis,

Kur plaukia vėjas, šiltas ir gaivus.

Ir aš einu per virpančią švelnių šešėlių žemę,

Užu savęs palikdamas sumigusius laukus ir kvepiančių kalvų gretas,

Ir kylančiu širdies pulsavimu jaučiu karališkos gėlės artumą,

55Ir horizonte jau regiu palaimintų rytų liepsnas.

Kai saulė sužėrės, aš grįšiu vėl į protėvių namus, ant rankų nešdamas karalių gėlę,

O pasitikt išeis išdidžios vakarų ir šiaurės gentys

Ir jų gražuolės moterys, ir aukštos šviesiaplaukės jų mergaitės,

Atėjusios į žemės laiminimo šventę.