Ogi dabar, žėlėk dieve, tikt gėda žiūrėti,

Kad lietuvninkai kaip vokiečiai sopaguoti

Ar su kurpėms rudenyj ant česnių pasirodo.

Klumpės, kaip mes vokiškai kalbėdami sakom,

785Rods taip jau lietuvninkams nešiot nepritinka;

Nės ir jas mūsų tėvų tėvai girt nenorėjo;

Ale sopagų, jau prancūziškai sudabintų,

Ir puikokų kurpių gėdėjos paminėti,

Ik prancūzai jau po tam pas mus susibastė

790Ir prancūziškas manieras mus pamokino.

Tėvai mūsų seni, pirm to neturėdami šiuilių,

Rods nei pybelių, nei katgismų dar nepažino.

Jie tikt iš galvos šventus mokinosi mokslus,

O štai tikt daugiaus garbėj laikydavo dievą

795Ir šventoms dienoms bažnyčion bėgdavo greitai.

Ogi dabar, žėlėk dieve, tikt gėda žiūrėti,

Kad lietuvninkai, prancūziškai pasirėdę,

Į bažnyčią vos išgirst ką kyšteria galvas,

O paskui tuo žaist ir šokt į karčemą bėga.

800Taip po tam keli tarp jų, aklai prisimaukę,

Būriškai bei kiauliškai tuo pradeda zaunyt

Ir, bažnyčioj išgirstų neminėdami žodžių,

Būriškas šūtkas glūpai taisydami juokias.

Bet kiti, vaidus dėl niekniekių prasimanę

805Ir girti kits kitą prie galvos nusitvėrę,

Nei razbaininkai ant aslos vemdami tąsos,

Kad vemalai visur per visą karčemą teška.

Tai biaurybė, kad plaukai pasišiaušia begirdint.

Bet dar to negana. Taipo girtuodami tėvai

810Ir vaikus glūpus su savim į karčemą velka,

Kad ir juos tuojaus iš mažo surbt pamokintų;

O paskui, vaikams bepamatant, pešasi tėvai,

Kad plaukų visur išplėštų sukasi pluoštai.

Ak jūs neprieteliai, jūs išpiudyti bedieviai!

815Ar nesibijotės, kad jus pekla prasivėrus,

Taip šventas dienas atšvenčiant, tuo pražudytų?

O nesigėdite tarp krikščionių dar pasirodyt?

Kad kunigai vaikus į šiuilę ragina siųsti

Ir kad šulmistrams reik kokį pinigą kyštert,

820Ak, tokių visur glūpų niurnėjimų randas;

O paskui, kad amtmonams jau reik pasipurtint

Ir jie vakmistrams išpantyt urdelį siunčia,

Štai tuo iš visų pasalių barzdoti bepročiai,

Lyg kad jau dangus pargrius, tikt rėkia, tikt rėkia;

825Ir po tam su šulmistrais, biednais nabagėliais,

Kad jie savo dalyko nor, dar barasi smirdai

Ir besibardami daug glūpų daiktų sumeluoja.

Paikius, glūps žmogus, vargu Tėvemūsų mokėdams,

Ir jo pusbrolis, nei tiek skaityt negalėdams,

830Šulmistrus ir šiuiles dar išpeikt pasidrąsin.

Tikt dyvai klausyt, kad juodu pradeda zaunyt.

Ans, savo vaikinius kaip drimelius užaugindams

Ir juos lepindams bei valią visą beduodams,

Vaidijas su šulmistrais ir barasi keikdams,

835Kad jiems kartais iš bėdos per subinę drožia;

O šisai, iš viso jau velniop besisukdams

Ir vaikus glūpus į šiuilę siųst nenorėdams,

Peklai ant garbės juos užaugint pažadėjo.

Paikius ant lytaus, ant giedros barasi Vauškus.

840Viens taria per šviesu, kitam negana šviesybės;