Metai112-114 psl. · apie 10 min.
Rudenio gėrybės76% kūrinio
112 psl.

Šiuilė šiam negera, o ans pamokinimą peikia.

Šulmistras keliems per jauns ir nieką nemoka,

O kitiems tas pats per sens ir blogs pasirodo.

Jis giedodams šiam per daug nemandagiai rėkia,

O kitam tas pats kaip reikia rėkti nemoka.

Viens taria per drąsus, o kits jį lėtą vadina.

Taip kunigams, taip šulmistrams visur pasidaro,

Kad šventoms dienoms nenaudėliai, susibastę

Ir nesvietiškai glūpas akis užsipylę,

Nuo kunigų bei nuo darbų jų pradeda zaunyt.

Bet ir viežlybų krikščionių dar nepristokom,

Dar yr tarp lietuvninkų viernų gaspadorių,

Ir dar tėvų yr, kurie, mylėdami dievą,

Patys ne tiktai šventai ir mandagiai elgias,

Bet ir savo namus kaip reik pridabodami valdo.

Taip ant svieto jau, kaip mums švents praneša raštas,

Vis pulkelis miels viernųjų buvo mažesnis,

Kaip ans durnas pulks nelabųjų irgi bedievių.

Bet dar ir toliaus taip bus, kad sviets pasidūkins

Ir apjeks, visai velniop rėžtu besisukdams.

113 psl.

Sako juk visi šventųjų prarakų žodžiai,

Ir pons Kristus pats bei jo mokintinių raštai,

Kad prieš svieto pabaigą bus toks sumišimas,

Kad baisybės pekliškos visur išsiplatins

Ir tarp ponų taip, kaip tarp glūpintelių būrų,

Tikt klastas ir šelmystes išvysime kyšant.

Matom juk kasdien, kaip jau visur karaliaudams

Velnias vis baisiaus piktųjų suvelia kudlą.

Ak broleliai, ak, išbuskim irgi pajuskim,

Kaip visur išsižioję peklos plyšta bedugniai

Ir kaip pekliškas razbaininks mūsų gadynę

Su savo mokslais velniškais sudūkina visą.

Vogt, klastuot, išplėšt ir su gvoltu pasisavint,

Šelmystes pramanyt, kekšaut bei dievą paniekint

Ir, kas dar daugiaus yr pramonių, pramanyti, -

Tai visa viera baisingos mūsų gadynės.

Ak, katrul jau čėsas mūsų nelabs nusibastė!

Mes lietuvninkai, pirm to nepažindami svietą,

Dingojom vis, kad tik šveisteris ir prancūzas

Žmones su svetimais savo mokslais moka supainiot

114 psl.

Ir kad vokiečiai tikt vogt ir keikt nesigėdi.

O štai tarp lietuvninkų taip jau nusiduoda,

Kad lietuviškas tūls smirdas irgi bedievis

Lietuvai ir lietuvninkams mums gėdą padaro.

Ak lietuvninkai, širdingi mano broleliai!

Ben nesilyginkim akliems šio svieto bedieviams

Ir n'atbokim, kad į mus žiūrėdami bloznai

Šypsos ir glūpus štukius pramanydami juokias.

Taigi dabar aš jus, kaip viernas klaps pamokindams.

Nei prancūziškai, nei vokiškai nepagyriau;

Bet tikt būriškai, kaip draugas jūsų pažįstams,

Jums tiesiog pasakiau, kaip man pasakyt pasitaikė.

Ant jau Mertyno nulydėjom didelę šventę,

O adpentai su Kalėdoms jau prisiartin.

Vei kaip iš vakarų tamsių rūstaudami vėjai

Vėl jau į žiemius bei rytus pradeda trauktis

Ir žiemos šalčius pas mus į Lietuvą varo.

Ak, jau skubinkimės ben veik stubas pasišildyt

Ir gaspadoriškai stonias galvijų paprovyt,

Kad, minau, nieks, nei paršuks turėts nesušaltų.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.