Metai115-117 psl. · apie 10 min.
Rudenio gėrybės78% kūrinio
115 psl.

Juk kiekviens galvijas, kad jau randasi gruodas,

Mūsų rūpesčiams vierniems pasiliecavodams

Ir į saujas mūsų žiūrėdams, pašaro laukia.

Duokim, bet vis su protu padalydami duokim;

Nės ateisiančios žiemos ilgumo nežinom

Ir, kiek prieš šventas Velykas liks, nenumanom.

Ar ne gerai, kad, jau vargingai peržiemavoję,

Grečną zopostėlį mums dar pasilikusį matom?

Nugi dabar jau skirkimės ir vapėti paliaukim!

O dieve duok mums, kad, šventes visas nulydėję

Irgi sulaukę Naujmetį bei šventai pasidžiaugę,

Vėl susikviestumbim kaimyniškai pasisveikint."

Žiemos rūpesčiai

116 psl.

Ant žiemos nasrai jau vėl rūstaudami grįžta,

Ir šiaurys pasišiaušęs vėl mus atlekia gandint.

Vei kaip ant ežerų visur langai pasidaro,

Lygiai kaip antai stikliorius įdeda stiklą.

Taipgi namai žuvių, kur varlės vasarą šventė,

Dėl barnių žiemos nei su šarvais užsidengia

Ir tamsoj miegot kiekvieną gyvuolį siunčia.

Ant laukus žiemys jau taip nugandino bardams,

Kad ir balos, ir klampynės pradeda rauktis,

Ir purvynai jų teškėt ir šliurpt pasiliauja.

Kelias, kad jį mėgina trenkt šokinėdami ratai,

Nei koks būbnas įtemptas dėl pašalo trinka,

Taip kad garsas jo toli galvoj atsiliepia.

Taipgi dabar jau vėl sviets sveikint pradeda žiemą.

Ak, jau ben ir reik; Kalėdų didelė šventė

Artinas, ir atpentai nor poryt pasibaigti.

Rudenis, ans dramblys, per daug nemandagiai drėbdams

Ir besivoliodams purvuos, mus vargino skaudžiai.

Kožnas į klumpes ir į vyžas įsinerdams

Koliojo jo darbus ir jo madarą skystą.

117 psl.

Bet ir ponai, su šulnais skraidydami žirgais

Ir su poniškais kasdien viešėdami rėdais,

Beteškant purvams, nešvankų rudenį peikė.

Todėl į žiemius visi žiūrėdami žmonės

Ir sausos žiemos didei gi belaukdami skundės.

Taip visiems bedejuojant, štai pažars pasidarė,

Ir tuo žiemiškai visur plezdendami vėjai

Darganas į pietus, kur gandras miegti, nubaidė.

Iš debesių žiema po tam iškišusi galvą

Nei pikčiurna kokia su šūdais rudenio barės

Ir su šalčiais jo šlapius nudegino darbus,

Ik ji jau po tam, rudens iškuopusi šūdus,

Ant visų baisių klampynių kelią padarė

Ir su rogėms vėl skraidyt ir čiuožt pamokino.

Taipgi dabar, kur mes pirm to pavasarį linksmą

Šventėm ir žoleles jo margas sau nusiskynėm,

O paskui džiaugsmus šiltus su vasara baigėm,

Ten pusnynai su baltais kalnais pasidarė,

Ir žiema sau žiemiškas kvietkas nusipynė.

Tikt dyvai žiūrėt, kaipo barzdoti pušynai

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip žiemos dalyje aprašoma gamta ir kaip būrai nusideda?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Ežerai užsideda langus, „lygiai kaip antai stikliorius įdeda stiklą“, pušynai stovi „nei puderuoti ponačiai“, o nuogi žagarai po jais dreba „būriškai“. Net peizaže matyti tas pats padalijimas į ponus ir būrus. Tarp žmonių tvarkos irgi nedaug: būrai veža miško sargams kumpio ir juos nugirdo, paskui vagia liepas ir pušis, o per baudžiavą apvagia vienas kito krepšelius. Pričkus sako, kad vagiančio svetimšalio jis nesistebi; skaudu, kai lietuvninkas nepaiso, „kad Krizas Krizą prigauna“, ir dar giriasi vagystėmis per vaišes.

Rašiniui: GamtaDoraKaltė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.