Ant žiemos nasrai jau vėl rūstaudami grįžta,

Ir šiaurys pasišiaušęs vėl mus atlekia gandint.

Vei kaip ant ežerų visur langai pasidaro,

Lygiai kaip antai stikliorius įdeda stiklą.

5Taipgi namai žuvių, kur varlės vasarą šventė,

Dėl barnių žiemos nei su šarvais užsidengia

Ir tamsoj miegot kiekvieną gyvuolį siunčia.

Ant laukus žiemys jau taip nugandino bardams,

Kad ir balos, ir klampynės pradeda rauktis,

10Ir purvynai jų teškėt ir šliurpt pasiliauja.

Kelias, kad jį mėgina trenkt šokinėdami ratai,

Nei koks būbnas įtemptas dėl pašalo trinka,

Taip kad garsas jo toli galvoj atsiliepia.

Taipgi dabar jau vėl sviets sveikint pradeda žiemą.

15Ak, jau ben ir reik; Kalėdų didelė šventė

Artinas, ir atpentai nor poryt pasibaigti.

Rudenis, ans dramblys, per daug nemandagiai drėbdams

Ir besivoliodams purvuos, mus vargino skaudžiai.

Kožnas į klumpes ir į vyžas įsinerdams

20Koliojo jo darbus ir jo madarą skystą.

Bet ir ponai, su šulnais skraidydami žirgais

Ir su poniškais kasdien viešėdami rėdais,

Beteškant purvams, nešvankų rudenį peikė.

Todėl į žiemius visi žiūrėdami žmonės

25Ir sausos žiemos didei gi belaukdami skundės.

Taip visiems bedejuojant, štai pažars pasidarė,

Ir tuo žiemiškai visur plezdendami vėjai

Darganas į pietus, kur gandras miegti, nubaidė.

Iš debesių žiema po tam iškišusi galvą

30Nei pikčiurna kokia su šūdais rudenio barės

Ir su šalčiais jo šlapius nudegino darbus,

Ik ji jau po tam, rudens iškuopusi šūdus,

Ant visų baisių klampynių kelią padarė

Ir su rogėms vėl skraidyt ir čiuožt pamokino.

35Taipgi dabar, kur mes pirm to pavasarį linksmą

Šventėm ir žoleles jo margas sau nusiskynėm,

O paskui džiaugsmus šiltus su vasara baigėm,

Ten pusnynai su baltais kalnais pasidarė,

Ir žiema sau žiemiškas kvietkas nusipynė.

40Tikt dyvai žiūrėt, kaipo barzdoti pušynai

Su savo kuodais garbanotais visur pasirodo

Ir nei puderuoti ponačiai stov įsirėmę.

Bet kiti nuogi žagarai, tarp jų pasilenkę,

Būriškai po stogais jų stovėdami dreba

45Ir raudodami kloniojas, kad švilpina vėjai.

Bet ir kerplėšos, ir jų kelmai nusigąsta,

Kad smarkus žiemys savo dumples pradeda judint

Ir besijodams nei su sietais dulkina sniegą.

Taipgi dabar visi pasislėpę gyvuoliai girių,

50Vėtroms vėl berūstaujant ir sumišai besipiaujant,

Čia viens urvoj sau šiltai, kaip gal, įsigūžtęs,

O kitsai tenai ant virbo tupi besnausdams.

Taip, paukšteliai mieli, jums, taip mums pasidarė,

Ir taip jus, kaip mus, baugin braškėdami šalčiai.

55Jus žiemos smarkums į šaltą girę nubaidė,

O mus jis besipurtindams į stubą suvarė

Ir pasišildyt nusiuntė pas kakalį mielą.

Jūsų namai šalti, kur jūs miegodami krankiat,

Jus negal užstot, kad jus išgandina šalčiai.

60Mes, kad mus žiemys per daug užkibina grumzdams,