Metai10-12 psl. · apie 10 min.
Pavasario linksmybės8% kūrinio
10 psl.

Ar pas žmones ant kiemų čypsėdami burzda!

O vei kožną dievs vis su pasimėgimu sotin.

Kartais tropijas sulaukt ir alkaną dieną,

Kad visur per daug baisybės darganų teška

Ar kad dėl žmogaus griekų dievs vargina svietą.

Neprietelis žmogus daugsyk mus gandina šaudams

Irgi bičiulių bei genčių mums numuša daugel.

Kartais nuo vaikų meilingus atskiria tėvus

Ar aukštai kopinėdams paukščių pavagia veislę.

Sykiais vargstantiems nei koks geradėjas

Grūdus patvoryj barstydams ragina valgyt;

O štai, kad tarp mūsų kas ką lest pasidrąsin,

Su tinklais glūpiems draugams iškadą padaro

Ar su provyta pūčka tikt muša, tikt muša.

Ir tarp paukščių rods tūls kytras randasi sukčius,

Kurs gardžiai prisiėst slaptoms savo numuša draugą.

Vanags, ans klastorius, ir pelėda, jo dumčius,

Ir varnai su varnoms, ir jų draugala šarka

Daug kasmets, kaip žinom, išgaišina nabagų;

Bet toksai razbaininks dar tarp mūs nesirado,

11 psl.

Kaip žmogus tūls yr, kad jis smaguriaut išsižioja."

Taip besipasakojant, dyvų dyvai pasidarė.

Balsas nei nuskęstančio sušuko nešvankiai

Ir vis "gelbėkit, ak! gelbėkit" padusėjo.

Tuo visi pulkai to garso taip nusigando,

Kad ir pats erelis jau kribždėti nedrįso;

Tikt šikšnosparnis dar viens su pilka pelėda

Iš biaurių pašalių pamaži pasidrąsino lįsti

Ir tikrai tyrinėt, koks strokas ten nusitiko.

Štai viens pons, puikiai rėdyts (tikt gėda sakyti),

Mislyk tikt, aukščiausių ponų viens, prisiėdęs

Ir visokių rinčvynių svetimų prisikošęs,

Voliojos ant aslos ir prasikeikdams rėkė:

Nes jis velnius ir velniūkščių kaimenę visą,

Dievą bluznydams, taip baisiai šaukti pagavo,

Kad visa pekla dėl to nusigandusi rūko

Irgi bedugniai jos bei pamotos prasivėrė.

Žinom juk visi, kaip ponai keikdami rėkia;

Bet ir būrai jau nuo jų mokinasi rėkaut.

"Kas tau, biedžiau, kenk?" - šikšnosparnis tyrinėdams

12 psl.

Irgi nuskųsdams poną tą pasidrąsino klausti.

"Ar gumbu sergi per daugel kabiar ėdęs?

Mažu pečenkos vėl iš pilvo veržiasi laukan?

Juk ir tavo tetėns užpernai taip prisiėdęs

Su savo pusbroliais, kaip tu, pilvuodami sirgo,

Ik paskiaus jie perplyšo ir numirė baisiai."

Štai didpilvis šitas, tą graudenimą jausdams,

Dar daugiaus išputo ir durnuoti pradėjo:

Nes jis tuo plaukų nuo kiaušės nupešė pluoštus;

O paskui barzdos nuo smakro pusę nuplėšė

Ir su nagais kumpais savo veidą visą sudraskė.

Bet dar tai negana; jis vis pinigų graibydams

Ir besispardydams su valgiais parmetė stalą;

Taip kad šunys, iš visų pašalių susibėgę,

Poniškus valgius ir brangius viralus ėdė.

Bet ir to negana; jis ėmęs didelį peilį

Gerklę su stemple jau perpiaut ištiesė ranką.

Čia šikšnosparnio širdis taipo nusigando,

Kad šikšniniai jo sparnai jau lėkt n'įgalėjo;

Ale pėlėdpalaikė, dėl to smertnai nusiminus,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Ką paukščių sueigoje pasakoma apie žmogų?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Erelis sušaukia paukščius ir klausia, kaip jie peržiemojo ir kas juos skriaudė. Gandras atsako, kad Dievas kiekvienam paskyrė valgį ir gyvenimą, bet žmogus paukščius šaudo, atskiria vaikus nuo tėvų ir pavagia jauniklius. Plėšrūnų yra ir tarp paukščių (vanagas, pelėda, varnai), „bet toksai razbaininks dar tarp mūs nesirado, kaip žmogus tūls yr“. Iškart po to pasirodo prisiėdęs ir prisigėręs ponas: voliojasi ant aslos ir kėsinasi perpjauti sau gerklę. Vertinimą ištaria gamta, o žmogus tuoj pat jį patvirtina.

Rašiniui: GamtaDoraKaltė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.