Ir su rūbais blizgančiais kasdien išsirėdęs,

Nei dievaitis koks tarp būrų skiauturę rodo;

O kad kartais mes jo glūpą girdime kalbą,

Tai ir būrs tur spiaudyt ir didei nusidyvyt;

125Ypačiai kad apjekėlis toks niekina dievą

Ir besišypsodams kaip pons glūpumą parodo.

Ak! kiek sykių Krizas, į vyžas įsinėręs

Ir savo skrandą būrišką viešėt užsimovęs,

Po prastu savo stogu nei lakštingala čiauška,

130Kad širdingai jis savo dievą pradeda garbint.

Tu, paukšteli miels! ne poniškai prisivalgai.

Riebūs mūs lašiniai bei dešros tau nepatinka,

Ir keptų bei virtų valgių mūsų nenori.

Tu neliūbiji pyragų neigi ragaišių

135Irgi nevožiji gardžiausio gėrimo ponų;

Bet, pasisotinusi prastai, tikt vandenio trokšti.

Tikt n'užmiršk, gaidau! per daug giedodama valgyt.

Imk drąsa, nečėdyk, kas mums birbina galvas.

Valgyk sau sveika, kad nori, vabalą margą!

140Valgyk grikvabalius, muses ir dyviną žiogą!

Valgyk skruzdėles ir jų negimusią veislę;

Bet ir mūs paminėk į mūsų girę parėjus,

Kad dainuodama dar ilgiaus savo vasarą švęsi

Ir ,,Jurgut, kinkyk, paplak, nuvažiuok" pasakysi.

145Tu niekings žmogau! mokinkis čia pasikakint,

Kad tau kartais tropijas skūpai prisivalgyt.

Į paukščius žiūrėk! Viens prastą kirminą kramto,

O kitsai, stokodams grūdo, gnyba žolelę.

Juk ir jie kasmets, mus atlankyt sukeliavę,

150Kūdą vis ir alkstantį pavasarį randa;

O vei, todėl tikt nei viens niekados nesiskundžia.

Tau, žmogau! miels dievs daugių daugiaus dovanojo,

O tu dar niurni, kad, kartais alkaną dieną

Ar skūpus čėsus sulaukęs, šiupinį gramdai?

155Taip sumišai besijuokiant, štai ūžims pasikėlė

Ir tuojaus erelis rėkaudams pasirodė.

"Tič, - tarė jis, - pulkai susirinkę, liaukitės ošti

Ir tikrai klausykit, ką mes jums pasakysim."

Štai tuojaus visi pulkai, girdėdami šauksmą,

160Iš visų pašalių susilėkę jam pasirodė:

"Štai mes, jūs tarnai! Ką velys jūsų malonė?" -

"Mes, - atsiliepdams jiems erelis, - norime tardyt,

Kaip jūsų mylista žiemos bėdoj išsilaikėt.

Ar pristokot ko? ar kas tarp jūsų pagaišo?

165Rasi ką šeškas ar baisinga pelėda sudraskė,

Mažu ką vanags ar kiaunė kopinėdama smaugė,

Mažu ką neprietelius žmogus mums numušė šaudams

Ar kytriai, nei koks klastorius, gyvą pakorė,

O paskui prisiėst skauradoj iškepė biedžių."

170Taip ereliui klausiant ir aštriai tyrinėjant,

Gandras ant savo lizdo nei koks pons išsisplėtęs

Bei besikloniodams vis ir linksmai šokinėdams:

"Dievs, - tarė, - svietą šį sutverdams ir budavodams,

Daugel tūkstančių gyvų sutvėrimų leido

175Ir kožnam savo valgį bei gyvatą paskyrė;

Juk visur, kur žiūrim tikt, dyvai pasirodo.

Pulką šį sutvertojis į vandenį siuntė,

O anam ant orų plaukt sparnus dovanojo.

Daug gyvų daiktų po medžiais girėse slapos;

180O kiek ant laukų linksmai plezdendami laksto

Ar pas žmones ant kiemų čypsėdami burzda!

O vei kožną dievs vis su pasimėgimu sotin.

Kartais tropijas sulaukt ir alkaną dieną,

Kad visur per daug baisybės darganų teška

185Ar kad dėl žmogaus griekų dievs vargina svietą.

Neprietelis žmogus daugsyk mus gandina šaudams

Irgi bičiulių bei genčių mums numuša daugel.

Kartais nuo vaikų meilingus atskiria tėvus

Ar aukštai kopinėdams paukščių pavagia veislę.

190Sykiais vargstantiems nei koks geradėjas

Grūdus patvoryj barstydams ragina valgyt;

O štai, kad tarp mūsų kas ką lest pasidrąsin,

Su tinklais glūpiems draugams iškadą padaro

Ar su provyta pūčka tikt muša, tikt muša.

195Ir tarp paukščių rods tūls kytras randasi sukčius,

Kurs gardžiai prisiėst slaptoms savo numuša draugą.

Vanags, ans klastorius, ir pelėda, jo dumčius,

Ir varnai su varnoms, ir jų draugala šarka

Daug kasmets, kaip žinom, išgaišina nabagų;

200Bet toksai razbaininks dar tarp mūs nesirado,

Kaip žmogus tūls yr, kad jis smaguriaut išsižioja."

Taip besipasakojant, dyvų dyvai pasidarė.

Balsas nei nuskęstančio sušuko nešvankiai

Ir vis "gelbėkit, ak! gelbėkit" padusėjo.

205Tuo visi pulkai to garso taip nusigando,

Kad ir pats erelis jau kribždėti nedrįso;

Tikt šikšnosparnis dar viens su pilka pelėda

Iš biaurių pašalių pamaži pasidrąsino lįsti

Ir tikrai tyrinėt, koks strokas ten nusitiko.

210Štai viens pons, puikiai rėdyts (tikt gėda sakyti),

Mislyk tikt, aukščiausių ponų viens, prisiėdęs

Ir visokių rinčvynių svetimų prisikošęs,

Voliojos ant aslos ir prasikeikdams rėkė:

Nes jis velnius ir velniūkščių kaimenę visą,

215Dievą bluznydams, taip baisiai šaukti pagavo,

Kad visa pekla dėl to nusigandusi rūko

Irgi bedugniai jos bei pamotos prasivėrė.

Žinom juk visi, kaip ponai keikdami rėkia;

Bet ir būrai jau nuo jų mokinasi rėkaut.

220"Kas tau, biedžiau, kenk?" - šikšnosparnis tyrinėdams

Irgi nuskųsdams poną tą pasidrąsino klausti.

"Ar gumbu sergi per daugel kabiar ėdęs?

Mažu pečenkos vėl iš pilvo veržiasi laukan?

Juk ir tavo tetėns užpernai taip prisiėdęs

225Su savo pusbroliais, kaip tu, pilvuodami sirgo,

Ik paskiaus jie perplyšo ir numirė baisiai."

Štai didpilvis šitas, tą graudenimą jausdams,

Dar daugiaus išputo ir durnuoti pradėjo:

Nes jis tuo plaukų nuo kiaušės nupešė pluoštus;

230O paskui barzdos nuo smakro pusę nuplėšė

Ir su nagais kumpais savo veidą visą sudraskė.

Bet dar tai negana; jis vis pinigų graibydams

Ir besispardydams su valgiais parmetė stalą;

Taip kad šunys, iš visų pašalių susibėgę,

235Poniškus valgius ir brangius viralus ėdė.

Bet ir to negana; jis ėmęs didelį peilį

Gerklę su stemple jau perpiaut ištiesė ranką.

Čia šikšnosparnio širdis taipo nusigando,

Kad šikšniniai jo sparnai jau lėkt n'įgalėjo;

240Ale pėlėdpalaikė, dėl to smertnai nusiminus,