Sako juk visi šventųjų prarakų žodžiai,

Ir pons Kristus pats bei jo mokintinių raštai,

Kad prieš svieto pabaigą bus toks sumišimas,

Kad baisybės pekliškos visur išsiplatins

865Ir tarp ponų taip, kaip tarp glūpintelių būrų,

Tikt klastas ir šelmystes išvysime kyšant.

Matom juk kasdien, kaip jau visur karaliaudams

Velnias vis baisiaus piktųjų suvelia kudlą.

Ak broleliai, ak, išbuskim irgi pajuskim,

870Kaip visur išsižioję peklos plyšta bedugniai

Ir kaip pekliškas razbaininks mūsų gadynę

Su savo mokslais velniškais sudūkina visą.

Vogt, klastuot, išplėšt ir su gvoltu pasisavint,

Šelmystes pramanyt, kekšaut bei dievą paniekint

875Ir, kas dar daugiaus yr pramonių, pramanyti, -

Tai visa viera baisingos mūsų gadynės.

Ak, katrul jau čėsas mūsų nelabs nusibastė!

Mes lietuvninkai, pirm to nepažindami svietą,

Dingojom vis, kad tik šveisteris ir prancūzas

880Žmones su svetimais savo mokslais moka supainiot

Ir kad vokiečiai tikt vogt ir keikt nesigėdi.

O štai tarp lietuvninkų taip jau nusiduoda,

Kad lietuviškas tūls smirdas irgi bedievis

Lietuvai ir lietuvninkams mums gėdą padaro.

885Ak lietuvninkai, širdingi mano broleliai!

Ben nesilyginkim akliems šio svieto bedieviams

Ir n'atbokim, kad į mus žiūrėdami bloznai

Šypsos ir glūpus štukius pramanydami juokias.

Taigi dabar aš jus, kaip viernas klaps pamokindams.

890Nei prancūziškai, nei vokiškai nepagyriau;

Bet tikt būriškai, kaip draugas jūsų pažįstams,

Jums tiesiog pasakiau, kaip man pasakyt pasitaikė.

Ant jau Mertyno nulydėjom didelę šventę,

O adpentai su Kalėdoms jau prisiartin.

895Vei kaip iš vakarų tamsių rūstaudami vėjai

Vėl jau į žiemius bei rytus pradeda trauktis

Ir žiemos šalčius pas mus į Lietuvą varo.

Ak, jau skubinkimės ben veik stubas pasišildyt

Ir gaspadoriškai stonias galvijų paprovyt,

900Kad, minau, nieks, nei paršuks turėts nesušaltų.

Juk kiekviens galvijas, kad jau randasi gruodas,

Mūsų rūpesčiams vierniems pasiliecavodams

Ir į saujas mūsų žiūrėdams, pašaro laukia.

Duokim, bet vis su protu padalydami duokim;

905Nės ateisiančios žiemos ilgumo nežinom

Ir, kiek prieš šventas Velykas liks, nenumanom.

Ar ne gerai, kad, jau vargingai peržiemavoję,

Grečną zopostėlį mums dar pasilikusį matom?

Nugi dabar jau skirkimės ir vapėti paliaukim!

910O dieve duok mums, kad, šventes visas nulydėję

Irgi sulaukę Naujmetį bei šventai pasidžiaugę,

Vėl susikviestumbim kaimyniškai pasisveikint."

Žiemos rūpesčiai

Ant žiemos nasrai jau vėl rūstaudami grįžta,

Ir šiaurys pasišiaušęs vėl mus atlekia gandint.

Vei kaip ant ežerų visur langai pasidaro,

Lygiai kaip antai stikliorius įdeda stiklą.

5Taipgi namai žuvių, kur varlės vasarą šventė,

Dėl barnių žiemos nei su šarvais užsidengia

Ir tamsoj miegot kiekvieną gyvuolį siunčia.

Ant laukus žiemys jau taip nugandino bardams,

Kad ir balos, ir klampynės pradeda rauktis,

10Ir purvynai jų teškėt ir šliurpt pasiliauja.

Kelias, kad jį mėgina trenkt šokinėdami ratai,

Nei koks būbnas įtemptas dėl pašalo trinka,

Taip kad garsas jo toli galvoj atsiliepia.

Taipgi dabar jau vėl sviets sveikint pradeda žiemą.

15Ak, jau ben ir reik; Kalėdų didelė šventė

Artinas, ir atpentai nor poryt pasibaigti.

Rudenis, ans dramblys, per daug nemandagiai drėbdams

Ir besivoliodams purvuos, mus vargino skaudžiai.

Kožnas į klumpes ir į vyžas įsinerdams

20Koliojo jo darbus ir jo madarą skystą.

Bet ir ponai, su šulnais skraidydami žirgais

Ir su poniškais kasdien viešėdami rėdais,

Beteškant purvams, nešvankų rudenį peikė.

Todėl į žiemius visi žiūrėdami žmonės

25Ir sausos žiemos didei gi belaukdami skundės.

Taip visiems bedejuojant, štai pažars pasidarė,

Ir tuo žiemiškai visur plezdendami vėjai

Darganas į pietus, kur gandras miegti, nubaidė.

Iš debesių žiema po tam iškišusi galvą

30Nei pikčiurna kokia su šūdais rudenio barės

Ir su šalčiais jo šlapius nudegino darbus,

Ik ji jau po tam, rudens iškuopusi šūdus,

Ant visų baisių klampynių kelią padarė

Ir su rogėms vėl skraidyt ir čiuožt pamokino.

35Taipgi dabar, kur mes pirm to pavasarį linksmą

Šventėm ir žoleles jo margas sau nusiskynėm,

O paskui džiaugsmus šiltus su vasara baigėm,

Ten pusnynai su baltais kalnais pasidarė,

Ir žiema sau žiemiškas kvietkas nusipynė.

40Tikt dyvai žiūrėt, kaipo barzdoti pušynai

Su savo kuodais garbanotais visur pasirodo

Ir nei puderuoti ponačiai stov įsirėmę.

Bet kiti nuogi žagarai, tarp jų pasilenkę,

Būriškai po stogais jų stovėdami dreba

45Ir raudodami kloniojas, kad švilpina vėjai.

Bet ir kerplėšos, ir jų kelmai nusigąsta,

Kad smarkus žiemys savo dumples pradeda judint

Ir besijodams nei su sietais dulkina sniegą.

Taipgi dabar visi pasislėpę gyvuoliai girių,

50Vėtroms vėl berūstaujant ir sumišai besipiaujant,

Čia viens urvoj sau šiltai, kaip gal, įsigūžtęs,

O kitsai tenai ant virbo tupi besnausdams.

Taip, paukšteliai mieli, jums, taip mums pasidarė,

Ir taip jus, kaip mus, baugin braškėdami šalčiai.

55Jus žiemos smarkums į šaltą girę nubaidė,

O mus jis besipurtindams į stubą suvarė

Ir pasišildyt nusiuntė pas kakalį mielą.

Jūsų namai šalti, kur jūs miegodami krankiat,

Jus negal užstot, kad jus išgandina šalčiai.

60Mes, kad mus žiemys per daug užkibina grumzdams,

Tuo kytriai pasislėpt į šiltą pašalį lendam

Ir tykiam kampe, žiemos n'atbodami keršto,

Sau tikrai sušilt karštoką viralą srebiam.

Ak jūs vargdienėliai, jūs nuogi nabagėliai,

65Ar būt šilts, ar šalts, ar kits koks dyvinas oras,

Rūbais vis vienais ir tais pačiais užsidengiat.

Mes, kad saulė mums per daugel nugarą kaitin,

Tuo trinyčius ar kobotus vėsius užsimaujam;

O kad jau per daug žiemys mus pradeda dovyt,

70Štai tuojaus vilnoną sau ir kailinius imam

Ar tikrai sušilt į šiltą patalą kopam.

Taip bedūmojant man, vilkai gaujoms susibėgo

Ir, kaip pratę yr, tamsoj tralalaudami staugė.

Ak jūs neprieteliai, ar jau mėsos pasigendat?

75Ar jau vėl skilvyj jums pastninkai pasidarė?

Eikš, šiaury baisus, išklėstyk nugarą bloznų!

Bausk, prispausk su šalčiais juos, kad gloda jų būtų!

Juk baisu žiūrėt, kaip jie kas vasarą mielą

Nei mėsininkai per laukus bėginėdami smaugia.

80O kad jie pagiryj užpuola kaimenę linksmą,

Tai nesirūpin, ar liesa, ar tukusi kiaulė,

Irgi negailis, kad kokį kuiliuką suėda;

Bet ir kuilį didelį jie parplėšt nesibijo.

Taip tie neprieteliai, kiaulienos jau prisiėdę,

85Dar nesisotin, bet ir jautienos užsigeidę

Taip berždžias, kaip ir veršingas pamuša karves.

O ir tai negana; jie vis daugiaus išsižioję

Jau ir jaučių šešergių parplėšt nesibijo.

Ai, kiek margių, kiek dvylių jie sviete suėda!

90Žalį su laukiu kytru bei bingusį keršį

Kartais, į laukus nusibastę, pradeda gandint.

Bet ir juodo jie daugsyk n'atbodami buliaus,

Plėšyt ir mėsos prisiėst į kaimenę šoka.

Kerdžiaus ir piemenų, kad juos uliuodami baido,

95Kartais taip n'atboj, kad vos į pagirį traukias

Ir nusinešę ką tuojaus tikt ėda, tikt ėda.

Ak žiemy, žiemy, susimilk, padaryk mums provą!

Juk ne daugio reik, štai jau galvijų neteksim,

O po tam dar mus pačius su gimine mūsų,

100Moteres ir vaikus vilkai mėsinėt pasidrąsins.