Aš, šaltyšius, aš, mokinto Bleberio žentas,
Daug klastų tarp jūs numaniau, į baudžiavą jodams.
Štai ben vieną tikt žodelį jums pasakysiu.
Tūls tarp jūs, mano sėbrai, vos į baudžiavą slenka
Ir atsivilkęs, kad reik suktis, vos rėplinėja.
Viens, stovėdams ir vis šen ir ten žioplinėdams,
Pasakas ir niekus visokius užneša draugui,
O kitsai tikt vis į pypkį kemša tabaką
Ar uždegt ugnies i pintį skilia vėpsodams;
O vėl kits ką vogt slaptoms į pašalį traukias
Ir, kašeles kitų draugų kytriai sumedžiojęs,
Kaip koks šuo smarkus pakavotus trupučius ėda
Ir kitiems baudžiauninkams tikt gėdą padaro.
Kad koks lenkiškas ar žydiškas balamūtas
Taip nesvietiškai klastuot ir vogt užsimano
Ar kad vokietis koks, vokiškai pameluodams,
Taip ponus, kaip ir būrus, apgaut pasidrąsin,
Tai nesidyviju, nės jiems toks prigimė būdas.
Ale ką mislijat, kad toks tūls randasi smirdas,
Kurs lietuviškai kalbėdams pradeda branyt
Ir visai n'atboj, kad Krizas Krizą prigauna?
Ak dyvai, kad jau dėl mūs vierni liesininkai
Su viernais vartais visur dūsaudami skundžias.
Juk baisu klausyt, kad, ant česnių susibėgę
Ir brangvyno būriškai prisiriję, būrai
Kits kitam klastas ir šelmystes pasižįsta
Ir iš savo griekų sunkių šūtkas pasidaro.
Viens apbranijęs liesininką giriasi šelmis,
O kitsai vartus priviliojęs juokiasi smirdas.
Šis, akis užsipylęs ir dūkiu svyrinėdams,
O ansai, iš viso jau po suolu nupuolęs
Ir kone merdėdams, dar būrų giria vagystę.
Ak tu švents dieve, kokią gi gadynę sulaukėm!
Ak kokios tamsybės jau apjekino svietą!
Pons ir tarnas jo peklon tikt bėga, tikt bėga.
Dievą viens nieku laikydams juokiasi šelmis,
O kitsai, kad jam įtiktų, niekina dievą.
Tūls, kruopas nedarytas ir vos pasukas ėsdams,
Po vargų našta kasdien vaitoja pakumpęs;
O dar ir toksai utėlius juokiasi dievui!
Skundžias neprietelius, kad ponai vargina svietą
Ir kad būrams jie paskutinį lašina kraują;
O tačiaus linksmai nusipešt į karčemą bėga,
Taip kad panedėlyj dar krapšto kruviną snukį."
"Ak, - tarė jam Enskys, pas kūmą Krizą sėdėdams, -
Pričkau, tu per daug jau mūs išniekini būdą;
O dėl ko tu taip lietuvninką nabagėlį
Išdarkai, jo šelmystes visas pasakydams ?
Ar nedabojai, kad visi taip elgiasi būrai?
Švėds, maskolius, lenks ir žyds kitaip nepadaro,
O ir vokietis, prancūzui «vui» pasakydams,
Taip kaip tikras koks prancūzas moka prigauti.
Juk ir tu, gaidau, šaltyšium dar nepastojęs,
Su kitais draugais linksmai mokėdavai elgtis.
Ei kieksyk, su mumis tamsoj į girę nučiuožęs,
Padarynėms, kaip mes, visokius vogdavai uosius!
Ale beje tu vis kytriai prisivogti mokėjai;
Todėl ir vartai tave dar niekados nenutvėrė.
O štai mus nabagus glūpus (tikt gėda sakyti)
Jau tieksyk ir taip aštriai liesininks koravojo,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip žiemos dalyje aprašoma gamta ir kaip būrai nusideda?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Ežerai užsideda langus, „lygiai kaip antai stikliorius įdeda stiklą“, pušynai stovi „nei puderuoti ponačiai“, o nuogi žagarai po jais dreba „būriškai“. Net peizaže matyti tas pats padalijimas į ponus ir būrus. Tarp žmonių tvarkos irgi nedaug: būrai veža miško sargams kumpio ir juos nugirdo, paskui vagia liepas ir pušis, o per baudžiavą apvagia vienas kito krepšelius. Pričkus sako, kad vagiančio svetimšalio jis nesistebi; skaudu, kai lietuvninkas nepaiso, „kad Krizas Krizą prigauna“, ir dar giriasi vagystėmis per vaišes.
Rašiniui: GamtaDoraKaltė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.